Gegužės 30 dieną kintiškė Stefanija Papievytė atšventė 90-metį. Ilgaamžės pasveikinti atskubėjo artimieji, netrūko garbingų svečių iš Savivaldybės, Kintų seniūnijos. 90-metė  svečius pasitiko metų naštą paslėpusi po šypsena veide, pasidabinusi balta, lyg žydinti obelis, šukuosena, svečių ji nevargino rypavimais apie nelaimingą gyvenimą. Visuomet buvusi kukli, džiaugėsi jai rodomu dėmesiu.

Paveldėjo iš mamos
Daugelį metų ilgaamžė Stefanija gyvena Kintų miestelio Kuršių gatvės 33-iu numeriu paženklintame name. Prieš kelis dešimtmečius į Amžinojo poilsio vietą išlydėjusi artimiausią gyvenimo žmogų – mamą, čia liko gyventi viena. Įstrigo paskutiniai mamos žodžiai: „Labiausiai gaila tave, Stepute, palikti…“
Stefanija, kaip ir ilgaamžė jos mama Marija, mėgsta žiūrėti pro langą, stebėti keliu pralekiančias mašinas, su reikalais skubančius kintiškius. Stefanija niekur nebeskuba, apsidžiaugia, kai jos namų duris praveria kaimynė ar koks giminaitis. Iš miesto atvykusius klausinėja, kaip kuriam sekasi, išlydėdama pamalonina naminiais produktais, apkabina, pabučiuoja.
Laikas vis bėgo, tekėjo lyg marių vandenys, o Steputė vis viena ir viena. Vienatvė tapo nebepakeliama, sujaukė mintis, žiemą Stefanija nenorėdavo net krosnies kurti, tad neretai ir šaldavo… Viskas stojo į savo vietą, kai Stefanija rūpintis pasišovė sūnėnas Gediminas su savo gyvenimo drauge Nijole. Nagingas vyras remontavo namus, tvarkė aplinką, o rūpestingos Nijolės prižiūrima Stefanija sustiprėjo. „Auksinė tavo, Nijole, širdis“, – džiaugiasi Stefanijos brolis Steponas, kuris ne vienerius metus prieš tai rūpinosi savo vyresnėle sese. Jam pritaria Stefanijos brolio Prano žmona šišioniškė Erika. Artimieji, susirinkę į Stefanijos jubiliejų, ir džiaugėsi, ir dalijosi prisiminimais – visiems magėjo išgirsti ilgaamžės Steputės gyvenimo paslapčių.
Prie marių – geresnio gyvenimo
Karas negailestingai išblaškė Lietuvos kaimų ir miestų gyventojus, reta šeima nepatyrė emigracijos, tremties. Ištuštėjęs buvo ir Pamario kraštas, daug vietos gyventojų emigravo į Vokietiją, o jų tuščiose sodybose apsigyveno atvykėliai iš kitų Lietuvos vietovių. Iš Endriejavo apskrities, Mikų kaimo atvykę Papieviai apsigyveno vienoje Prycmų kaimo sodyboje. Papieviai prie marių tikėjosi surasti geresnį gyvenimą.
Buvo 1945-ųjų liepa. Pamario kaimuose prie tuščių sodybų blaškėsi pririšti šunys, o atvykėlių paleisti ieškojo maisto. Tuščių sodybų namuose paklotos lovos, ant stalo paliktas maistas liudijo, kad visai neseniai čia dar būta šeimininkų. Tik šeimininkai negrįžo…
Stefanija buvo antroji dukra Papievių šeimoje. Vaikystėje jai neteko mokytis, pati netroško, o tėvai jos nevertė eiti 4 kilometrus pėsčiomis iki mokyklos. Stefanija buvo uoli pagalbininkė namuose, mokėjo visus ūkio darbus, laiko draugystėms nešvaistė. Ir tada, kai devyniolikmetė su tėvais apsigyveno Pamaryje, uoliau ieškojosi darbo nei akelėmis šaudė į vaikinus… Mergina dirbo lauko darbus, vėliau melžė karves. Pamena, ganyklos buvo toli, todėl dažnai likdavo nakvoti ten suręstose pašiūrėse. Melžė rankomis po 10 ar net 15 karvių. Supiltą į bidonus pieną valtimi plukdė į kitą Minijos krantą, iš ten jos tėvas arkliu veždavo į Kintus. Pasiaukojamas Stefanijos darbas ne kartą buvo įvertintas apdovanojimais.
Tik Stefanija liko viena
Atsidavusi darbui ir namams, Stefanija nė nepajuto, kad gyvenimas nutekėjo kaip marių vandenys, tiesa, ne visada buvo ramu. Vyresnioji sesuo sukūrė šeimą, savąsias puses surado ir penki jos jaunesnieji broliai. Tik Stefanija liko viena.
Ir šiandien ji kukliai nuleidžia akis, nusišypso, kai artimieji primena siuvėją Justiną. Jis ne kartą piršosi, bet Stefanija, nors ir jautė jam daugiau negu prielankumą, tekėti už jo atsisakė. Su šypsena sako ir dabar dėl to nesigailinti.

Laima PUTRIUVIENĖ