Dangiška rugpjūčio puota Saugose
Rugpjūčio 19 dieną, sekmadienį, Saugų evangelikų liuteronų bažnyčioje įvyko baigiamasis muzikos festivalio „Muzikos malūnas“ koncertas „Tėvo Stanislovo varpai“, kurį vainikavo vakarienė pievelėje prie bažnyčios.
Šiai vakarienei saugiškiai sugalvojo net mažai kam suprantamą pavadinimą „Degėsio dangiška četnė“ (rugpjūčio dangiška puota). Į ją susirinko per 250 saugiškių ir svečių su savo vaišėmis, mėlynomis stalo puošmenomis ir mėlynais apdarais.
Bažnyčioje dainavo solistas Liudas Mikalauskas, o vakarienės metu koncertavo duetas „Light Cover“ iš Klaipėdos. Susirinkusieji fotografavosi prie mėlynomis gėlėmis papuoštų vartų.
L. Mikalauskas pasakojo: „Tėvas Stanislovas – tai viena iškiliausių lietuvių asmenybių, kurio gėrio ir ramybės šviesa dar rusena kiekvieno iš mūsų širdyje. Iškentėjęs net dvi tremtis, sovietinės valdžios mėtytas po atokiausius Lietuvos kampelius, pagaliau surado savo namus mažutėlėje Paberžėje ir ten priėmė kiekvieną, norintį augti tikėjime. Programoje „Tėvo Stanislovo varpai“ prisiminsime arba iš naujo pažinsime šį didį Dievo ir Tėvynės tarną, girdėsime dainas, atspindinčias Tėvo Stanislovo gyvenimo kelią, kuris ėjo per tremtį, okupaciją ir atgimimo laikotarpį. Koncerto metu skambės jo paties surinkti ir naujam gyvenimui prikelti varpai, kurių aidu vis dar skamba Vienuolio žodžiai: „Gėris ir meilė! Gėris ir meilė!“.
„Tėvo Stanislovo varpai“
Prieš gerą pusvalandį iki koncerto pradžios atėjusieji galėjo stebėti mylimo solisto L. Mikalausko pasiruošimą koncertui – aparatūros derinimą, prasidainavimą, džiaugtis betarpišku bendravimu. Dainininkas tesėjo pernai duotą pažadą – vėl atvyko koncertuoti į Saugas. Pažadėjęs, kad dainuos visą valandą, tą laiką pratęsė, nes žiūrovai nenorėjo jo paleisti iš scenos. Susirinkusieji susidomėję klausėsi įtaigaus ir artistiško dainininko pasakojimo apie Tėvo Stanislovo, kuris šiemet, rugsėjo 29 d., būtų šventęs 100 metų jubiliejų, gyvenimą.
Skambėjo gražiausios lietuvių poetų žodžiais sukurtos ir tremtinių dainos. Dainininkui klarnetu grojo ir dainoms pritarė Valdas Andriuškevičius, akomponavo pianistė Beata Vingraitė. Kunigas Mindaugas Žilinskas pasidžiaugė, kad ir šiais metais baigiamajame „Muzikos malūno“ renginyje dainuoja klausytojų mėgstamas L. Mikalauskas, kad ir šiemet susirinko tiek daug žmonių, dėkojo organizatoriams.
Seniūnė Dalia Rudienė paklausė susirinkusiųjų, ar reikia tęsti „Muzikos malūno“ renginius ir kitais metais. Gavusi vieningą pritarimą, pažadėjo, kad renginys vyks ir ateinančiais metais. Gyvomis gėlėmis ir mėlynais malūnais išpuoštoje bažnyčioje ir jos aukštuose skliautuose sklandė muzikos ir bendrystės dvasia. Šis renginys turi savo ištikimų gerbėjų, kurie jau penkerius metus mielai čia lankosi.
Renginyje dalyvavo Savivaldybės vadovai, o meras Vytautas Laurinaitis pasidžiaugė, kad L. Mikalauskas savyje įkūnija daug: „Tai ir tikėjimo dvasia, ir nuostabaus vokalo balsas, kuris paryškino istorijos puslapius, ir užburiantis bendravimas“. Meras padėkojo Saugų seniūnei D. Rudienei, renginio sielai Violetai Astrauskienei, atlikėjams už prasmingą, vienijantį renginį.
Kunigas Mindaugas Žilinskas taip pat dėkojo renginio organizatoriams, savo žmonai Laurai ir pakvietė visus į pievelę prie bažnyčios ruoštis „dangiškai vakarienei“, nusiteikti maloniam bendravimui.
„Dangiška vakarienė“
Nepraėjo nė pusvalandis, ir stalai jau buvo paruošti. Per dvidešimt svečių grupių (apie 250 žmonių) buvo užsiregistravę dalyvauti šiame pobūvyje. Greitai ant stalų atsirado mėlynuose induose patiektų vaišių, mėlynų puošmenų – indų, žvakidžių su mėlynomis žvakėmis, angelų ir gėlių puokščių bei balionų. Mėlyna svečių jūra – elegantiškos damos, pasipuošusios skrybėlaitėmis ir savo pačių rankomis pasigamintomis segėmis, mėlynais marškiniais vilkintys elegantiški vyrai – užtvindė pievelę prie bažnyčios, papuoštą mėlynais malūnėliais. „Light Cover“ atlikėjai Paulius Barzinskas (solistas) ir Antanas Cirtautas (pianistas) kūrė pobūvio muzikinį foną.
Visi atėjusieji turėjo praeiti pro mėlynomis gėlėmis išpuoštus vartus, vėliau fotografavosi prie jų – su giminėmis, draugais ar po vieną. Seniūnė D. Rudienė sukvietė šventės organizatorius, kurių išvardijo gal šešiolika, ir įteikė kiekvienam po baltą rožę.
Grojo muzika, sukosi poros. Temo, bažnyčioje įsižiebė lempos. Švietė išvažiuojančių automobilių žibintai. O po valandėlės viskas nutilo – lyg nieko ir nebūta. Liko tik gražus prisiminimas.
Birutė Morkevičienė,
autorės nuotr.