Viskas taip efemeriška: tai balta, tai, žiūrėk, jau pavasaris (nors ir lapkritis). Ir kelia naivią galvelę į saulę koks apsisapnavęs gėlės žiedas, ir vaikiškai nustemba, šalnos pakąstas.
Viskas taip arti ir kartu taip tolima. Netgi tiesūs geležinkeliai ar netikėti kelio vingiai. Jie kaip žmonės – vieni susitinka, kiti prasilenkia. Laikinai arba amžinai. Išsiilgę vieni kitų arba net nepastebintys. Sujungiantys arba išskiriantys. Kviečiantys arba išlydintys.
Viskas taip vientisa ir kartu padalinta. Į ten ir čia. Į rytą ir vakarą. Į dangų ir žemę. Į šiapus linijos ir anapus. Į „mano“ ir „tavo“. Į „dabar“ ir į „niekada“.
Užkalbėsiu, kad nutiktų pavasaris. Kad keliai kviestų. Kad „tavo“ ir „mano“ susilietų į užburiantį „mūsų“. Teįvyksta tai čia ir dabar. Tebūnie…

Pasipuošti baltai – galbūt vienintelį kartą gyvenime. Suvokiant, kad kitaip jau niekada nebegalėsi. Jei žiema panorės, tas kartas truks ilgiau nei akimirką, ilgiau nei vieną dieną, ilgiau nei dar vieną rytojų. Jei tik panorės… Niekuomet nežinai, bet rizikuoji. Gyvenimu.
Šventė ateina, kai baltai pasipuoši širdį. Kai tiki ir lauki.

Duok pradžią bet kam ir tai nutiks. Duok pradžią saulės spinduliui arba gruodui. Tikėjimui arba abejonei. Laukimui arba atsisveikinimui. Duok pradžią…

Būti lengvam savo žinojimu, jog esi vienas iš milijardų tokių pat arba panašių. Suvokti, jog tavo gyvenimas priklauso nuo menkiausio vėjo gūsio ir kartu turėti titanišką tikėjimą, jog gali pakeisti pasaulį.

Dviese. Siejami matomomis ir nematomomis gijomis. Vardais ir pavadinimais. Šviesa ir būsimuoju laiku. Alfa ir omega.