Ko gero, giliausias Šiupinio šventės tradicijas Pagėgių krašte turi Bitėnų kaimo bendruomenė. Jos nariai kasmet šią Mažosios Lietuvos šventę pasitinka išlaikydami vaišių bei žiemos išvarymo tradicijas. Šiemet šventė vyko ant Rambyno kalno.

Bitėnų kaimo šiupinio šventėje nestigo geros nuotaikos.

Ūkininkauja iki šiol
Pagal Mažosios Lietuvos tradiciją Šiupinio šventė kasmet būna vis kitame kieme. Šios tradicijos tvirtai laikosi ir Bitėnų kaimo bendruomenės nariai. Čia įprasta, kad šiupinio skanaujantis svečias, puode pakabinęs kiaulės uodegą, kitais metais šventę rengia savo kieme. Pernai uodegigalis atiteko Jonui Žukauskui, tad, tesėdamas pažadą, kaimynus varyti žiemos sukvietė į savo sodybą, kuri stovi ant Rambyno, visai greta įvairių renginių vietos.
J. Žukauskas dirba laivo kapitono padėjėju ir gyventi į Bitėnus atsikraustė visai neseniai. Su žmona Indre iš Klaipėdos jie atvyko čia ieškodami idiliškos kaimo ramybės. Įsigiję sodybą, jie rado ramų kampelį, supamą nuostabios Rambyno gamtos. Dėl veiklaus būdo naujakuriai greitai pritapo bendruomenėje, įstojo į draugiją Lietuvai pagražinti.

Šiemet Šiupinio šventė vyko Indrės ir Jono Žukauskų sodyboje.

Šiupinio šventė Bitėnuose rengiama jau bene 10 metų. Įprasta tapo, kad ją organizuoja bendruomenės nariai, o prie jų noriai prisideda Rambyno regioninio parko direkcija. Bitėniškiai didžiuojasi Šiupinio šventės tradiciją atgaivinę bene pirmieji Pagėgių krašte. Užgavėnių dieną Bitėnų bendruomenė renkasi virti šiupinio. Ta tradicinė sueiga aplankė jau beveik visas Bitėnų kaimo sodybas.
Pasak bendruomenės atstovės Giedrės Skipitienės, praėjo jau beveik metai, kai Mažosios Lietuvos kraštas oficialiai patvirtintas kaip penktasis etnografinis Lietuvos regionas: „Šito krašto gyventojai to labai norėjo ir siekė, todėl stengiamės tokias šventes bei įvairius renginius organizuoti išlaikydami šio krašto tradicijas. Nesvarbu, kad tarp čia gyvenančių žmonių yra atvažiavusių iš įvairių kraštų, jiems šis kraštas brangus ir jie jaučia pareigą jį puoselėti“.
G. Skipitienė taip pat pastebėjo, kad bendruomenės pirmininkas Mindaugas Karklelis yra Lėnės Grigolaitytės, paskutinės Bitėnų ūkininkės, anūkas. Beje, jis gyvena močiutės sodyboje ir sėkmingai ūkininkauja šiuose kraštuose iki šiol. G. Skipitienė teigė, jog čia gyvenantiems žmonėms labai svarbu atstovauti Mažajai Lietuvai, juk čia jų gimtinė, čia jų praeities šaknys.

Šiupinyje uodegą radęs pasienietis Raimondas Sauspreikšis pagal tradiciją kitąmet Šiupinio šventę Bitėnų bendruomenės nariams turės rengti Bardinų užkardoje.

Darė „partigrafijas“
Pašnekesius apie čionykštį kraštą netikėtai nutraukė čigonė, veikiausiai gardų šiupinį užuodusi ir į šventę kaip mat prisistačiusi. Dar iš pamiškės atsliūkinančią, maišu nešiną nekviestą viešnią kaip mat pastebėjo Pagėgių rinktinės Bardinų užkardos pasieniečiai. Bitėnų bendruomenės narių renginiuose noriai dalyvaujantys ir visada padedantys pareigūnai juokavo, kad pro jų akis nepastebėtas niekas neprasmunka…
Čigone persirengusi Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė šiupinio šmekiotojus kalbino ir kvietė prisiminti įvairius Mažosios Lietuvos tarmiškus žodžius. Bitėnų bendruomenės narys Drąsutis Brazauskas tądien tapo „partigrafu“ ir susirinkusiems svečiams sodybos ūkiniame pastate siūlė padaryti momentines partigrafijas“, įspėjęs, kad gali šiek tiek skaudėti… Neįprastu pasiūlymu pasinaudoję bendruomenės nariai iš inscenizuotos fotosesijos vienas po kito grįžo ir nuotaikingi, ir nešini savo šaržais.
Su kepurėmis į renginį atėję bendruomenės nariai pakliuvo į kuriozišką situaciją. Jos turėjo būti numestos ant žemės ir… trypiamos. Nuo senovės buvo sakoma, kad atlikus tokį ritualą būtent toje vietoje turi užaugti kepurės dydžio baravykai…
Linksmai pasijuokę, renginio dalyviai gavo kitą užduotį – reikėjo eiti ožį bučiuoti – vaisingumo ir derliaus simbolį. Žinoma, tai buvo tik medinė skulptūrėlė, bet Šiupinio šventės dalyviai turėjo ją pabučiuoti į tą vietą, kuri jiems svarbiausia. Linksma rungtis sukėlė juoko net ir rimčiausiai nusiteikusiems renginio svečiams.

Liepsnose skendinti Morė simbolizuoja žiemos pabaigą.

Dvikova
Šiupinio šventėje norintieji galėjo paragauti ir pagal Mažosios Lietuvos tradicijas pagamintų tauriųjų gėrimų. Nuo senovės šiuose kraštuose gimus vaikui, spiritu būdavo užpilama medaus, sumaišoma su tam reikalui tinkamomis žolelėmis ir laikoma iki atžalos vestuvių. Dėl savo stiprumo šis gėrimas buvo vadinamas meškiniu. Kadangi dauguma šio krašto lietuvininkų būdavo blaivininkai, šis stiprus gėrimas kartais net ir per vestuves nebūdavo išgeriamas, o likdavo dar ir krikštynoms. Desertui norintieji galėjo „pašmekioti“ garsiojo „opendrupo“ – lašelio anodijos ant cukraus.
Pasibaigus tradiciniams ritualams, nuo žvarboko oro susirinkusieji šildėsi karštu vynu ir, žinoma, ragavo ką tik išvirto šiupinio. Įpusėjęs šį gardų patiekalą nuostabos neslėpė Pagėgių rinktinės Bardinų užkardos vado pavaduotojas Raimondas Sauspreikšis, savo lėkštėje radęs… kiaulės uodegą.
Pagal tradiciją ateinančiais metais šiupinio šventė bus rengiama būtent Bardinų pasienio užkardoje.
Pasivaišinę tradiciniais šiupinio šventės patiekalais ir įgavę jėgų, bitėniškiai patraukė prie sukrauto laužo. Čia kiekvienas norintis, apsiginklavęs maišu. ant kelmų galėjo išbandyti jėgas tradicinėje Kanapinio iš Lašininio dvikovoje.
Šventė baigėsi prie užkurto didelio laužo, kurio liepsnos prarijo Morę – tai raginimas žiemą trauktis iš Mažosios Lietuvos.

Simonas SKUTULAS