Robertas Šarknickas, visuomenininkas, buvęs Seimo narys, paviešino savo pastebėjimų apie įspūdžius apsilankius Pagėgių krašte.

Po kelių dienų viešnagės Pagėgių krašte, kurios metu turėjau garbės vesti renginį ir tarti sveikinimo žodžius Pagėgių kultūros centro organizuotame Vydūno ir kitų Mažosios Lietuvos šviesuolių pagerbime, aplankiau legendinį Rambyno kalną. Nuo jo atsiverianti didinga Nemuno panorama ne tik žavi akį, bet ir leidžia pajusti ypatingą šio krašto dvasią – čia gyva lietuvybė, istorija ir tautinė atmintis.

Bitėnuose, netoli Rambyno

Vos už kelių kilometrų nuo Rambyno įsikūrusios Bitėnų kapinaitės. Iš pirmo žvilgsnio tai kuklios kaimo kapinės, tačiau iš tiesų – viena svarbiausių Mažosios Lietuvos atminties vietų. Čia ilsisi žmonės, savo gyvenimą paskyrę lietuvių kalbai, kultūrai ir tautinei savimonei.

Bitėnų kapinėse amžinojo poilsio atgulė dvi iškiliausios Mažosios Lietuvos asmenybės – filosofas, rašytojas ir tautos dvasios žadintojas Vydūnas (Vilhelmas Storosta) bei spaustuvininkas, publicistas ir visuomenininkas Martynas Jankus, pelnytai vadinamas Mažosios Lietuvos patriarchu. Vydūnas mokė, kad tautos stiprybė pirmiausia gimsta žmogaus dvasioje, o Martynas Jankus savo darbais įrodė, jog meilė Tėvynei reiškiasi konkrečiais darbais – jo spaustuvėje buvo leidžiama lietuviška spauda spaudos draudimo metais.

Tačiau Bitėnai saugo ne tik šių dviejų didžiavyrių atminimą. Čia ilsisi ir kiti Mažosios Lietuvos šviesuoliai – mokytojai, kultūros veikėjai, visuomenininkai, lietuvybės puoselėtojai, kurių pasiaukojimas padėjo išsaugoti mūsų tautinę tapatybę. Kiekvienas antkapis primena, kad Lietuva buvo kuriama ne tik garsių vardų, bet ir daugybės kuklių žmonių darbais.

Ypač džiugu matyti, kad šiandien Bitėnų kapinaitės, Martyno Jankaus muziejus, Rambyno kalnas ir visa šio unikalaus krašto aplinka yra kruopščiai prižiūrimi ir puoselėjami. Jaučiamas nuoširdus rūpestis istoriniu paveldu, gamta ir žmonėmis. Neatsitiktinai Pagėgių savivaldybės meras Vaidas Bendaravičius dažnai vadinamas žmogumi, turinčiu miško sielą. Kadaise dirbęs girininku, jis puikiai supranta gamtos ir istorinio paveldo vertę. Tai matyti ir iš darbų – tvarkingos Bitėnų kapinaitės, išpuoselėta Martyno Jankaus muziejaus aplinka bei Rambyno kalnas liudija pagarbą krašto istorijai, žmonėms ir gamtai.

Ar visur taip saugome savo istoriją?

Tačiau ši vieta skatina ir savikritiškai pažvelgti į visą Lietuvą. Ar visur taip saugome savo istoriją? Ar neturime vietų, kuriose lietuvybės pamatai pamažu kliba ne dėl karo ar svetimos valdžios, o dėl mūsų pačių abejingumo? Dar ir šiandien ne vienas istorinis dvaras, senosios kapinaitės ar kultūros paveldo objektai nyksta, griūva ir baigia susilyginti su žeme. Kartu su jais nyksta ne tik mūras ar mediena – nyksta mūsų atmintis, mūsų šaknys ir pasakojimai ateities kartoms. Istoriją prarandame ne tada, kai ji sunaikinama, o tada, kai nustoja rūpėti.

Bitėnai įrodo, kad galima ir kitaip. Kai yra meilė savo kraštui, pagarba istorijai ir atsakomybė už ateitį, kultūros paveldas tampa ne našta, o pasididžiavimu. Norėtųsi, kad tokių vietų ir tokio požiūrio Lietuvoje būtų kuo daugiau.

Išvykdamas iš Bitėnų supratau, kad tai nėra vien vieta, kurią tiesiog aplankai. Tai vieta, kuri palieka pėdsaką širdyje. Kol prisimename Vydūną, Martyną Jankų ir kitus Mažosios Lietuvos šviesuolius, tol gyva ir pati Mažosios Lietuvos dvasia – išdidi, tvirta ir amžina.