Visoje Europoje žmonės nuo senų laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės lanko žmones vėlyvą rudenį. Tad ne veltui lapkričio pradžioje minimos net dvi vėlių minėjimo šventės.

Visų šventųjų diena

Lapkričio 1-ąją – Visų šventųjų diena, lapkričio 2-ąją – Vėlinės. Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. Popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta visiems mirusiesiems prisiminti.

Pirmoji šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldiesi.

Lapkričio 1 d. bažnyčia visada skelbė privaloma švente, Vėlinės kai kur Europoje yra darbo, kai kur – nedarbo diena. Lietuvoje 1990 m. vasario 9 d. priimtas įstatymas, pagal kurį lapkričio 1-oji paskelbta nedarbo diena. Vėlinės minėtina švente paskelbtos 1990 m. spalio 23 d.

Nuo senų laikų Visų šventųjų dienai teikiama ypatinga prasmė. Manyta, kad tą dieną gimęs kūdikis, suaugęs būdamas šermenyse, matys vėles: juk buvo tikima, kad mirusio žmogaus vėlė būna prie palaikų tol, kol mirusysis įdedamas į karstą ir išnešamas į kapines.

Iš Visų šventųjų dienos gamtos reiškinių buvo spėliojama apie artimesnius ar net pavasario orus: „Jei per Visus šventus lapai tebėra ant medžių, tai ateinančiais metais bus ligos, marai“; „Jei per Visus šventus su ledu, tai per Kalėdas – su bradu“; „Visi šventi su ledu, šventas Jurgis su lapu“. Kadangi jau nebėra kur skubėti su darbais, sakoma: „Ant Visų šventų nebėr nė pietų“, vadinasi, jau maža dienos. Per Visus šventus ir Vėlines buvo draudžiama ką nors lopyti, nes ėriukai gimsią margavilniai, lyg sulopyti…

Mirusiųjų atminimo diena, Vėlinės, Ilgės

Petro Skutulo nuotr.

Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė. Gyvieji aplanko mirusiuosius kapuose, uždega žvakutes. Manoma, kad mirusieji tąkart taip pat ateina pas gyvuosius.

Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolatos lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Neveltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu.

Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais.

Saldieniai ir šaltnosiai

Dzūkės seniau šią dieną šeimai patiekdavo nekasdieniškų valgių – grikinio saldienio ir šaltanosių. Saldieniui vandeniu užmaišytus grikinius miltus porą dienų paraugindavo, paskui tešlą dar pasaldindavo sacharinu ir iš jos kepdavo bandeles.

Šaltanosiai buvo daromi iš panašiai kaip šiandienos cepelinams sutarkuotų ir nuspaustų bulvių, į paplotėlio vidų įdedant trintų aguonų ar kanapių. Išvirti ir atšaldyti paplotėliai buvo valgomi su „meškos pienu“ – pasaldintu aguonpieniu.

Lietuvoje, kaip ir daug kur Europoje, būdavo paprotys per Vėlines pjauti aviną, o jo mėsą išdalinti pavargėliams. Senovėje avis ar ožys būdavo skerdžiami ritualinei padėkos mirusiesiems už jų globą tais metais puotai. Gervėčių lietuviai elgetoms išdalyti būtinai kepdavo mažų bandelių, o avies mentė būdavo aukojama bažnyčiai. Manyta, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra tarsi mirusiųjų ir gyvųjų tarpininkai.

Buvo manoma, kad per Vėlines pavojinga vykti į kelionę, ginti gyvulius ir palikti juos naktį lauke. Bijota, kad klaidžiojančios vėlės gali pakenkti kelyje sutiktiems. Vakare susirinkusi prie stalo šeimyna melsdavosi, valgydavo tylėdami, netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti.

Per Vėlines buvo paplitęs ir paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas kareivis būdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys.

Per Vėlines būdavo pagerbiamos ir „klajojančios vėlelės“, t. y., nesava mirtimi mirusieji. Buvo tikima, kad tokios vėlės, pvz., mirusių nekrikštytų kūdikių, per Vėlines klaidžiojančios po langais, prašydamos maldų.