Liūdesio mintys

Ji rūpinasi kapais Klaipėdoje, Šilutėje, o dabar trauks ir į Vilnių. Ten palaidota jos vyresnioji sesuo. Palaidota jau siaučiant COVID-19. Būtent šis virusas ją ir pakirtęs labai greitai. Pirmą skiepą gavusi jautėsi gerai, drąsiai ėjo į darbą, o ten vieną dieną bendradarbė pasiskundė bloga savijauta, pakilusia temperatūra. Visos kartu dirbusios moterys susirgo. Dvi pateko į ligoninę. Jaunesnioji pasveiko, o štai šios moters sesuo buvo perkelta į reanimaciją ir mirė…

Galbūt neperteiksiu mūsų pokalbio pažodžiui, nors būtų gerai: moters pasakojimas buvo toks vaizdingas, jos kalba, vis nutildoma kūkčiojimo, atskleidė tą skausmą, tą labai didelį skausmą, kurį patiria dėl COVID-19 į Amžinybę išėjusiųjų artimieji.

Jos sesuo nebuvo prieš skiepus. Kada priklausė, tada ir skiepijosi. Bet, matyt, vienas skiepas imuniteto nesukuria, jeigu būtų buvę du, kita kalba. Nors iki pensinio amžiaus jai buvo likę keli metai, jautėsi tvirta, nesiskundė kitomis ligomis, neteko turėti operacijų, net gripas ją aplenkdavęs. Buvusi dailiai sudėta, normalaus svorio, mėgo važinėtis dviračiu ar pasivaikščioti, rinkosi maistą su mažiau mėsos, o daugiau daržovių, vaisių. Kai giminėje nuo COVID-19 mirė garbaus amžiaus žmogus, ji nuolatos artimiesiems primindavusi, kaip svarbu skiepytis, ir raginusi tai daryti.

Kol galėjo kalbėti, kol neduso, ir iš ligoninės palatos paskambinusiems ji sakiusi, kad reikia skiepytis, nes kai slysta žemė iš po kojų, bus per vėlu.

Ji ėmusi dusti greitai, tad buvo perkelta į reanimaciją. Jeigu kada pavykdavo prisiskambinti, medikai pasakydavo kelis žodžius… Ten nepabūsi šalia, rankos nepaglostyti, kunigo neatveši, žvakelės neuždegsi. Ir vėliau nepamatysi: parsiveši urnelę… Trumpos laidotuvės vos su keliais artimaisiais… Dėl to skausmas tampa dar didesnis. Lieka žemių kauburėlis kapinėse. Ir prisiminimai. Ne tik apie išėjusįjį į Amžinybę, bet ir apie visas netekties priežastis, aplinkybes…

Jos sesuo gyvenusi svajone aplankyti Estiją ir Latviją. Pasiruošusi maršrutus, susižymėjusi vietas, kur būtina nuvykti, net nakvynes buvo suplanavusi. Bet pavyko tik pusė plano: gal savaitę keliavo po Latviją. Grįžo laiminga, švytinti, kupina įspūdžių. Gyveno svajone, kad pakeliaus ir po Estiją, galės lyginti tris Baltijos seses, kuo turtingos, panašios, kuo skiriasi… Kitos tolimos pasaulio šalys jos kol kas netraukė. Atrodė, kad trys Baltijos valstybės jai tokios svarbios, kad svarbesnių ir neturi…

Ir moteris priminė dažnai girdimą mintį: „Svetimo skausmo nebūna“. Ji mano, kad būna, yra ir dar ilgai bus… Tūkstančiai žmonių nuo COVID-19 miršta ligoninėse, ten nelieka vietos gydyti kitomis ligomis sergančius, blogai pasijutęs žmogus negali greitai atlikti sudėtingesnių tyrimų, nukeliamos operacijos, tad ir iš jų dalis miršta…

Viską reikia dėti ant COVID-19 svarstyklių. Ir visas mirtis, ir netekties skausmą, medikų darbą kaip vergovę, dėl ribojimų atsiradusį susvetimėjimą, sutrikdytą psichiką, menkesnį vaikų mokymą, iširusias šeimas, žlugdomus verslus, visko brangimą, kas jau darosi sunkiai pakeliama… Ji vardijo, vardijo  ir galiausiai pridūrė, kad ant svarstyklių turi būti padėta ir jos sesers žlugusi svajonė aplankyti Estiją… O svajonių juk turėjo visi, į Amžinybę išėję dėl COVID-19…

Ji nubraukė nuo skruosto ašaras ir paklausė: „Ar visa tai, ką išvardijau, ir dar daug, daug su tuo susijusių dalykų padėjus ant vienos svarstyklių lėkštės, nusvertų kita su užsispyrimu nesiskiepyti?..“

Stasė Skutulienė