Beveik 45 minutes klausęsis, kaip rūpestingai Šilutės rajone globojamos pustrečio šimto socialinės rizikos šeimų su 490 vaikų, pratrūko Savivaldybės tarybos narys Antanas Kubaitis, dešimtį metų užsiimantis labdaringa veikla, savo akimis matąs tokių šeimų apsileidimą, išlepimą, tingėjimą pasisodinti svogūną. Taip pakrypo pokalbis Socialinių reikalų komitete, kurio nariai susirinko aptarti, kaip rajone globojamos socialinės rizikos šeimos.

Savivaldybės Socialinių paslaugų poskyrio vedėja Audronė Barauskienė (centre) abejojantiems socialinės rizikos asmenų globa priminė, kad nelaimių atvejais pirma domimasi, ar tinkamai pareigas atliko socialiniai darbuotojai.

Socialinės rizikos šeimas Šilutės rajone anksčiau globojo 10 socialinių darbuotojų, dabar jų skaičius padidintas iki 18. Tad šiemet socialinė darbuotoja prižiūri 15 šeimų, anksčiau turėjo 17, siekiama, kad skaičius artėtų prie 10. Savivaldybė užsimojo šias darbuotojas aprūpinti automobiliais, kad spėtų apvažiuoti kuo daugiau šeimų. Jau didėja socialinių darbuotojų atlyginimai. Nuo 2007 metų rajone pasikeitė 24 socialinės darbuotojos.
Kas, kaip ir kodėl globojama, geriausiai žino Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus socialinių paslaugų poskyrio vedėja Audronė Barauskienė. Yra proto, psichikos negalią turinčių asmenų, kurie sukūrė šeimas, susilaukė vaikų. Socialinė darbuotoja kartu keletą kartų verda košę, tačiau šio sunkaus darbo globojamieji taip ir neišmoksta. Daugumos šeimų gaunamas pašalpas valdo irgi socialinės darbuotojos: kartu perka būtinas prekes, taupo, kad akinukus vaikui nupirktų, kad spyną pakeistų. Yra tokių, kurie išsikviečia į atokų rajono kaimą taksi, atvažiuoja į Šilutę, apsiperka ir taksi sugrįžta į namus… Kad gautų bedarbių pašalpas, tenka tvarkyti registracijos Darbo biržoje dokumentus. O ką daryti, kai motina, tėvas ar abu sugyventiniai nukrinta prisigėrę, o vaikai lieka be jokios priežiūros? Šiuo metu rajone iš girtaujančių, valkataujančių tėvų būtų galima paimti šimtus vaikų, bet nėra kur juos sutalpinti. Kasmet į socialinės rizikos šeimų sąrašą įtraukiama po 30 šeimų, tiek pat jų iš sąrašų išbraukiama.
Daugelis tokių šeimų taip dažnai persikelia gyventi kitur, kad juos nelengva pasivyti. Kartais tokia šeimyna per metus pakeičia 5 gyvenamąsias vietas. Pavyzdžiui, šeima, turinti penkis vaikus, per mėnesį iš valstybės gauna 600-700 Eur. Kai socialinės darbuotojos ėmė tikrinti pirkimo čekius, gudrūs globotiniai čekių pririnkdavo iš šiukšlių dėžių… O iš tikrųjų pinigus išleisdavo rūkalams, alui ar stipriam alkoholiui… Darbuotojoms reikia pasirūpinti, kad būtų sumokėti ir komunaliniai mokesčiai, ir nupirkta vaikams būtinų prekių… Tiek informacijos išgirdo Socialinių reikalų komiteto nariai, atskirame posėdyje nusprendę aptarti, kaip rajone globojamos socialinės rizikos šeimos. Komiteto pirmininkė Daiva Žebelienė pasikalbėti sukvietė vaiko teisių apsaugos, socialinius darbuotojus, dalyvavo ir ugniagesių gelbėtojų atstovas. Sistema sukurta, ji veikia, o kas iš to?

Savivaldybės tarybos narys Antanas Kubaitis abejoja, ar socialinės rizikos šeimų globa neugdo veltėdžių, kita Tarybos narė, Žemaičių Naumiesčio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Laimutė Uselienė teigė, kad socialinės rizikos asmenys didelių reikalavimų turi ir mokyklai.

Pasipiktino
Savivaldybės tarybos narį Antaną Kubaitį gerai žino Vainutas, Žemaičių Naumiestis, Degučiai. Darbštus žmogus, dešimt metų aktyviai užsiimantis labdara, rūpinasi „Gerumo namų“ veikla. Šių namų duris Žemaičių Naumiestyje praveria gausybė žmonių, nė vienas neišėjo be būtinų daiktų, drabužių, apavo ir kt. Labdaros gaunama iš Vokietijos, Švedijos, Lietuvos.
„Ar taip turi būti? Ar ne perdaug mes lendame… Taip gyventi negalima!“ – 45 minutes tylėjęs prakalbo A. Kubaitis, pasiūlęs daugiau dėmesio rajone skirti negirtaujantiems, neįgaliems žmonėms, o ne tinginiams, veltėdžiams. „Turiu vieną prašymą socialiniams darbuotojams – priverskite juos svogūną pasisodinti, dar ką…“ – kalbėjo A. Kubaitis, netrukus išgirdęs paaiškinimą, kad socialinės rizikos šeimos asmuo, gaunantis pašalpą, gali susikasti daržiuką, pasisodinti daržovių, tai bus įskaityta kaip visuomenei naudingas darbas, atliktas už pašalpą.
„Nenori jie to daržiuko“, – saviškį pavyzdį apibendrino D. Žebelienė, o A. Barauskienė tikino, kad socialiniai darbuotojai yra kantrūs. A. Kubaitis pasakojo, kad prieš kelerius metus lydėjo kleboną, lankiusį šeimas prieš šv. Kalėdas. Vaizdai kaip siaubo filme. Kai kartą nuvežė malkų, išgirdo, kad eitų sau, socialinė darbuotoja atvešianti gerų malkų. Tad, kai socialinė darbuotoja vėl paprašė malkų, A. Kubaitis pasiteiravęs, ar tas, kuriam malkų rūpina, turi rankas, kojas? Turi, tegul pats ir prisikerta. Nuvažiuoja tam žmogui parodyti, kur galės kirsti, o jis: „Man socialinė darbuotoja malkų parūpins…“ A. Kubaitis tą situaciją apibūdino be skrupulų: „ Nu, rupūže… Taip būti negali! Jau įpratinti, jiems atveš, atneš, padarys, nupirks, duos. Pasidarę kaip viešpačiai…“
Niekas nepasakė, kad A. Kubaitis neteisus. Teisus dar ir todėl, kad tvarkingos šeimos, turinčios menkas pajamas, nesulaukia tokio dėmesio. Jeigu jauni žmonės laikinų sunkumų metu gėdijasi prašyti pašalpos, jie sunkmetį ištveria arba išvyksta į užsienį. Tiesa, kad socialiniai darbuotojai dirba taip, kaip valstybėje surikiuota, nes atsitikus nelaimei, nužudžius vaikus, suaugusį žmogų, visi klausia, kur žiūrėjo socialiniai darbuotojai, ar viską padarė, ko nepadarė… Tądien dar prieš posėdį teko išgirsti pavyzdį. Kaime mirė dirbančios tvarkingos šeimos galva ir socialinės rizikos šeimos tėvas. Tai socialinės rizikos šeimos vaikai mokykloje gaudavo nemokamus pietus, niekur nedirbanti motina dar namus pakūrendavusi, vaikai iš mokyklos į šiltus namus sugrįždavę. O tvarkingos šeimos moteris dirbo, vaikai mokykloje nemokamų pietų negavo, jie po pamokų sugrįždavo į šaltus namus – mama gi darbe…
Daviklis – keli eurai
Šilutės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininkas Arūnas Ališauskas teigė, jog gaisrai kyla dėl girtavimo bei aplaidumo. Yra šeimų, kurios gyvena niekada netvarkytoje virtuvėje, kūrena griūvančią krosnį, nevalo dūmtraukio. Socialiniai darbuotojai galėtų pasirūpinti, kad iš gaunamų pinigėlių bent kelis eurus skirtų dūmų jutikliams palubėje pakabinti, bent jau tame kambaryje, kur miega vaikai.
Socialinės rizikos šeimos, ypač gyvenančios kaime, jų girtavimas – tai bene dažniausiai minimi duomenys apie įvykusius gaisrus. 2014 m. Šilutės rajone gaisre žuvo senolė, prieš 15 metų – vaikas. Panašių nelaimių rajone mažai, tačiau socialiniai darbuotojai, globodami šeimas, galėtų nuolat prižvelgti ir virtuvės, krosnies, elektros įrenginių būklę. Kaimuose dar galima į butą ar trobą įeiti, mieste juk neįsileidžia… Kaimuose žmonės klauso ir gaisrininkų patarimo, pamokymo, įspėjimo.
Toks gyvenimas, anot A. Barauskienės, 18 moterų prižiūri 1000 galvų… A. Kubaitis replikavo, kad reikėtų vyrų socialinių darbuotojų.

Stasė SKUTULIENĖ

Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialistas Arūnas Ališauskas ragino aprūpinti socialinės rizikos šeimų būstus dūmų jutikliais, kurie šaižiu garsu įspėja apie gaisrą.