Gegužės 14-ąją – Pilietinio pasipriešinimo dieną – bus pirmąkart nacionaliniu mastu organizuojamas Pilietiškumo egzaminas. Jo metu tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenantys piliečiai bus kviečiami prisijungti ir išbandyti savo žinias pilietiškumo, visuotinės gynybos klausimais.

Egzaminui artėjant – pokalbis egzamino – pilietiškumo – tema su VU TSPMI profesore Aine Ramonaite. Mokslininkė teigia – per pastaruosius 20 metų Lietuvos visuomenė pilietiškumo prasme nuėjo ilgą kelią, tačiau pusiaukelės vis dar nepasiekė.

Daugelį metų tyrinėjate pilietinę visuomenę, pilietinę galią. Kaip apibūdintumėte, koks yra tas „pilietiškas pilietis“?

Vienas iš pagrindinių pilietiško asmens komponentų yra aktyvumas. Tai yra žmogus, kuris veikia, o ne sėdi rankas sudėjęs ir skundžiasi, kaip viskas yra blogai. Jis imasi spręsti problemas: ne tik savo asmenines, bet ir bendresnio pobūdžio – visuomenines problemas: savo kiemo ir laiptinės, miesto ir valstybės. Tai yra žmogus, kuriam rūpi, kas vyksta aplink jį.

Žmogus, kuris pats imasi kažką daryti ir kartu jaučia atsakomybę. Šie dalykai labai susiję – jei jauti atsakomybę, tu imiesi veikti, o jeigu imiesi veikti, tu įgauni daugiau atsakomybės. Pilietiškumo priešybė yra bejėgiškumas ir galvojimas „nuo manęs niekas nepriklauso“. Toks pasyvumas ir abejingumas, atsakomybės neprisiėmimas – tai yra pilietiškumo priešingybė.

Ar lietuviai yra pilietiški? Kokios yra mūsų visuomenės stiprybės ir silpnybės?

Priklauso nuo to, su kuo lyginsi. Jei lyginsi su Pietų Europos šalimis ar Lotynų Amerikos šalimis, tuomet atrodome pilietiški. Bet mes juk visada norime lygintis su skandinavais. Tuomet mes atrodome ne taip gerai. Skandinavai šioje srityje yra ypatingi. Jie turi labai daug tarpusavio pasitikėjimo, pasitikėjimo valstybės institucijomis. Jie labai daug dalyvauja įvairiose organizacijose, o būtent šis aspektas yra mūsų silpnoji vieta. Dažniausiai žmonės pilietiški būna ne po vieną. Aišku, gali būti ir vienišas pilietiškas veikėjas, bet dažniausiai pilietiškumas užsisuka tada, kai esi kartu su kitais, dalyvauji bendrose veiklose. Tada jauti daugiau galios, tada pabunda ir pilietiškumas.

Nuo skandinavų šioje srityje gerokai atsiliekame, nors situacija ir gerėja. Tai yra glaudžiai susiję su ekonomika. Kai žmonės labai skurdžiai gyvena, sunku būti pilietiškam, nes tuomet tiesiog gyveni su buitiniais rūpesčiais – pilietiškumui arba nėra laiko, arba jėgų, arba pasitikėjimo savimi. O atsigaunant valstybei, atsigauna ir pilietiškumas.

Vis dėlto pas mus bendruomeninė veikla iki šiol yra daugiau išimtis negu norma. Tie, kurie įsijungia į organizacijas, tuo džiaugiasi, supranta to naudą ir svarbą sau pačiam. Jie nelaiko tokios veiklos laiko švaistymu. Tie, kurie pradeda dalyvauti organizacijose, supranta, kad tai labai naudinga: daug išmoksti, patiri prasmingesnį gyvenimą, gerini savo psichologinę sveikatą.

Neseniai buvo pristatytas Pilietinės galios indekso tyrimas. Pilietinės galios indekso vidutinė reikšmė – 36,7 balai iš 100 galimų. Šį rodiklį reikėtų vertinti optimistiškai ar pesimistiškai?

Pilietinės galios indeksas parodo tam tikrą augimą. Tiesa, jis yra truputį svyruojantis. Vienu metu buvo augimas, vėliau – sumažėjimas. Yra įvairių kliūčių. Augimą matėme COVID-19, protestų metais, o vėliau žmonės išsigando, kad dėl pilietiškumo demonstravimo atsiranda susipriešinimas – kiti žmonės pradeda kreivai žiūrėti į tokias pilietiškumo formas. Tai lemia nusivylimą. Taigi, vyksta bangavimas. Jei palyginsime, kaip atrodė visuomenė prieš 20 metų ir dabar, matome ryškų pilietiškumo pagerėjimą. Kai mes kūrėme indeksą, kūrėme jį taip, kad įmanoma pasiekti ir 100 balų. Tai nėra kažkokia utopija, kuri iš principo negalima.

Skandinaviško tipo aktyvumas yra artėjimas prie 100 balų. 36 balai – net ne pusiaukelė. Taigi, nėra viskas nuostabiai gerai. Bet vis tiek – šioks toks augimas džiugina. Viena iš didžiausių problemų Lietuvoje išlieka žmonių jaučiamos su pilietiniu aktyvumu susijusios rizikos. Tai šiek tiek keista. Atrodo, tiek metų gyvename demokratinėje valstybėje, kokios dar gali būti rizikos? Kokius pavojus gali jausti?

Žmonės jaučiasi nelabai saugiai ne tiek iš valstybės pusės, kiek iš aplinkinių – bijo, kad kiti gali kreivai žiūrėti, šaipytis ar net išmesti iš darbo. Iš šitos baimės mes neišsivaduojame. Įdomiausia tai, kad tie, kurie aktyviai veikia, tas rizikas labiausiai ir mato. Vadinasi, rizikos yra realios – žmonės pradeda veikti ir pamato, kad veikdamas gali prisidaryti sau problemų. Tai yra vienas iš svarbiausių kliuvinių – vietoje to, kad palaikytume pilietiškai aktyvius žmones, mes socialiai stengiamės juos pristabdyti. Viešoji erdvė ir žiniasklaida šiuo atveju dažnai pasitarnauja ne į gerąją pusę.

Pakalbėkime apie valstybę. Dažnai viešose diskusijose ji yra segmentuojama – atskiriami piliečiai ir valdžia. Kas tai lemia? Kaip tai galima spręsti, gerinti?

Geras, bet sudėtingas klausimas. Atrodo, kad nėra tarpusavio pasitikėjimo tarp piliečių ir valdžios. Žmonės galvoja, kad valdžia jų nesiklauso, jai nerūpi, ko žmonės nori. O valdžia mano, kad piliečiai tik kelia problemas, geriau su jais neprasidėti, nes tave užpuls kažkokia minia ir tu nežinosi, ką su ja daryti. Problema – nėra aiškių nusistovėjusių komunikacijos kanalų. Įdomu, kad COVID-19 krizė padėjo sustiprinti valstybės ir organizacijų ryšį: valdžia pamatė, kad be visuomenės, be organizacijų pagalbos yra sudėtinga sureaguoti į tokias krizes. Atsirado daugiau susikalbėjimo ir pasitikėjimo vieni kitais.

Vis dėlto valstybinėms institucijoms dažnai pritrūksta kantrybės palaikant nuolatinį kontaktą su visuomenės grupėmis, bendruomenėmis ar organizacijomis. Tuomet prisikaupia visokių skundų, visokių problemų, o, pabandžius inicijuoti dialogą, žmonės išlieja visą susikaupusią neviltį ir tai institucijas labai išgąsdina. Reikia turėti kantrybės ir išmokti sistemingai dirbti, nes tai atvertų daug gerų dalykų ir nuramintų visuomenę. Valstybė nuo to tikrai sustiprėtų.

Koks pilietiškumo, požiūrio į valstybę („jie“ ir „mes“) ir valios ginti šalį ryšys? Kokie esminiai veiksniai, skatinantys ar atgrasantys ginti savo šalį?

Bendrai imant, yra labai stipri koreliacija – tie, kurie jaučia daugiausiai galios ir yra aktyviausi pilietinėje sferoje, ir yra labiausiai linkę eiti ginti šalį. Iš kitos pusės, jeigu dalis visuomenės yra nusivylusi valstybe, tuomet yra baimė, kad bet koks pilietinis aktyvumas gali būti antivalstybinis. Ir tuomet galvojama, kad tie žmonės, kurie dažnai dalyvauja protestuose, jie neitų ginti valstybės. Yra tokių žmonių, kurie yra pilietiškai aktyvūs, tačiau stiprokai nusivylę valdžia. Tada juos ištinka keista situacija – jie yra patriotiški ir nori ginti valstybę, bet jie nenori ginti valdžios. Kaip ginti valstybę, jei tau labai nepatinka tie, kurie yra valdžioje? Atsiranda rizika, kad tie žmonės imtųsi savarankiškai organizuotis, nepaklusdami bendram valstybės planui, o tai gali sukelti problemų. Tačiau tokių žmonių procentas nėra didelis.

Vis tiek pilietiškai aktyviausi žmonės yra tie, kurie dalyvauja įvairiose organizacijose, jie ir yra pagrindas, ant ko reikėtų organizuoti bendrą pilietinį pasipriešinimą, ant jų viskas ir laikytųsi. Nes jie yra tie, kurie jaučia atsakomybę, turi įgūdžius, turi socialinius tinklus (kitus žmones aplink save, kuriuos galėtų mobilizuoti). Labai svarbu šiuos žmones palaikyti ir turėti glaudų tinklą, kad esant reikalui būtų galima operatyviai su jais komunikuoti.

Kad tai nesusivestų į vieną organizaciją, vieną instituciją, kurią priešas galėtų labai lengvai aptikti ir išardyti. Kuo tankesnis yra pilietiškų žmonių tinklas, tuo priešui sunkiau tą tinklą išardyti. O kuo didesnis tas tinklas, tuo efektyvesnė gali būti mobilizacija, taip pat ir lankstesnė, greitesnė, kūrybiškesnė. Manau, čia yra pagrindinė prielaida tikrai stipriam visuotiniam pilietiniam pasipriešinimui.

Pilietiškumo egzaminą 2024 m. gegužės 14 d. 8-18 val. interneto svetainėje www.PilietiskumoEgzaminas.lt organizuoja Krašto apsaugos ministerija kartu su Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie KAM. Egzamine gali dalyvauti kiekvienas, matantis Tėvynę Lietuvoje. Treniruotis ir stiprinti savo žinias galima mokymų platformoje „Mobilizacijos mokykla“ www.MobilizacijosMokykla.lt ir Krašto apsaugos ministerijos interneto svetainėje https://pasipriesinimas.kam.lt.

Krašto apsaugos min. inf.