Susiūtas, bet ne drabužis, su lapais, bet ne medis, ne žmogus, o viską pasako. Kas? Knyga. Joje užfiksuotos akimirkos, ištisi kartų gyvenimai, fantastiniai nutikimai. Iš jų mokomės sklandžiai kalbėti, taisyklingai rašyti. Jos – mūsų mokytojos. O mokytis tikrai yra ko. Šiandien dejuojame, kad vaikai (ir ne tik) nebemoka rašyti be klaidų (vis tos informacinės technologijos), nebemoka suregzti sakinio, todėl sugrįžta prie diktantų, atpasakojimų rašymo mokykloje.

Beveik per penkerius metus surinkti knygų skirtukai.

Seimas 2017 metus paskelbė Lietuvių kalbos kultūros metais. Šios iniciatyvos parlamentarai ėmėsi pabrėždami moksleivių lietuvių kalbos žinių prastėjimą; vertindami lietuvių kalbos unikalumą ir originalumą; siekdami atkreipti dėmesį į lietuvių kalbos, kaip kultūros paveldo, svarbą visuomenei.
Nutarime Vyriausybei siūloma sudaryti Lietuvių kalbos kultūros metų komisiją, kuri parengtų Lietuvių kalbos kultūros metų programą ir pradėtų parengiamuosius darbus jai įgyvendinti.
Taip pat siūloma 2017 metų valstybės biudžete numatyti lėšų Lietuvių kalbos kultūros metų komisijos sudarytai ir patvirtintai programai įgyvendinti.
Manau, kad ir šiandien jau galime kažką pradėti daryti. Mokyti savo vaikus mylėti savo kalbą ir knygą.
Šiandien tikriausiai nė vienas neįsivaizduojame savo gyvenimo be knygos. Nepaisant to, kad kasdien tobulėja informacinių technologijų galimybės, leidžiančios su naujausiais leidiniais, literatūra susipažinti virtualiuoju būdu, – ,,gyvų“, spaustuvės dažais kvepiančių ar nuo vaikystės pažįstamų knygų nepakeis joks moderniausias ir tobuliausias kompiuterio ekranas.
Visi turėtume skatinti savo vaikus skaityti knygas. Juk tikriausiai prisimename savo vaikystę, kai į biblioteką bėgdavome kelis kartus per dieną pavartyti ir pasikeisti knygelių. Dienas praleidę lauke, pavakare, ir ne tik, skaitydavome. O kokios gražios jos mums atrodė. ,,Saulutės“, kuri kelia pačius šilčiausius prisiminimus, šiandien jau ir su žiburiu neberasi. Gaila.
Ar prisimename, kada savo vaikams ar anūkams dovanojome knygelę? O gal tik brangiausiais žaislais galima pradžiuginti vaikus? Gyvenant žodžių vandenyne, labai svarbi kuo didesnė skaitomų knygų įvairovė, labai naudinga su mažaisiais aptarti ir paaiškinti vaikui dar negirdėtus ir nežinomus žodžius. Skaitykime kartu su vaikais, kalbėkime ir aptarinėkime knygeles.
Tyrimai rodo, kad jau trejų metų sulaukę skaitančių šeimų vaikai moka 1100 žodžių, retai skaitančių – 750, o visai neskaitančių – tik 450. Mokyklą baigiančių ir gerai besimokančių mokinių žodynas yra net 4 kartus turtingesnis už blogai besimokančiųjų.
Namiškiams dažnai būna nesvarbu, ar jų vaikas lankosi bibliotekoje, ar ne. O juk vaikai buvodami knygos namuose lavinasi estetinį ir meninį skonį, vadovaudamiesi šia patirtimi, renkasi knygeles, nešasi į namus, mokosi jas saugoti, skaitydami lavina savo kalbą, mąstymą, požiūrį į pasaulį. Taip pamažu formuojasi tikrasis skaitytojas, sakyčiau – tikras žmogus.
2016-ieji – Bibliotekų metai – kvietė mokytojus dar daugiau dėmesio skirti knygoms populiarinti, skatinti jas skaityti, rengti susitikimus su kūrėjais, pokalbiams ir diskusijoms apie perskaitytas knygas, iliustracijoms kurti.
Mokyklose vyksta daug renginių, susitikimų su kūrėjais. Mokiniams ir įvairių susitikimų svečiams esu parodžiusi asmeninę knygų skirtukų kolekciją. Skirtukus kolekcionuoju nuo 2012 metų, jų yra susikaupusi nemaža šūsnis. Patys įdomiausi pagaminti – iš medžio, metalo, odos, megzti ir siuvinėti, papuošti aplikacijomis ir karpiniais. Skirtukų stengiuosi parsivežti iš įvairių mūsų šalies miestų ir užsienio šalių, kuriose tenka pabuvoti. Jų parveža ir draugai, ir pažįstami. Nesu apsisprendusi rinkti vienos rūšies ar šalies skirtukus. Kai kurie yra brangūs, kainuoja iki 6-7 eurų.
Mano kolekcijoje esantys knygų skirtukai yra atkeliavę iš Anglijos, Švedijos, Ispanijos, Čekijos, Turkijos, Vengrijos, Rumunijos, Norvegijos, Latvijos, Lenkijos, Estijos. Turiu dukrų Agnės ir Indrės pagamintų skirtukų.
Skirtukus saugau dėžutėse (neįprastos formos ir iš įvairių medžiagų), penaluose, vokuose, segtuvuose.
Nemažai pamokų metu pieštų skirtukų yra padovanoję ir įvairių klasių mokiniai.
Pasitelkdama informacines technologijas pati esu sukūrusi keletą skirtukų, skirtų buvusių savo klasės mokinių susitikimui, mokytojams, linkėdama puikių atostogų. Ir šiandien, pasitaikius progai dovanoju skirtukus, kurie buvo pagaminti Šilutės miesto 500 metų jubiliejui, su Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios atvaizdu ir eilėraščiais.
Šiandien, kai suklestėjo knygų leidyba, vis dažniau į jas įdedami ir skirtukai. Todėl rečiau beužlankstomi knygų kampai.
Stengiuosi, kad mano skaitomoje knygoje visada būtų skirtukas. Jis matomas, tad tarsi iš tolo kviečia imti į rankas knygą ir skaityti. Žinau, kad Šilutėje yra daugiau renkančių skirtukus, tad kitą kartą papasakosiu apie juos.

Birutė Morkevičienė

Šio rašinio autorė su savo rinkinio eksponatais.
Petro Skutulo nuotr.