„Pamario“ „Facebook“ paskyroje liepos 24 d. paskelbėme prašymą ir sulaukėme skaitytojų dėmesio. Tad sugrįžtame prie istorijos, kaip Šilutės rajone gyvenanti moteris, pasinaudojusi pažinčių svetaine, sulaukė nemalonumų. Tikimės kad jai, skaitančiai „Pamario“ laikraštį, pravers komentaruose išsakyti patarimai.

Prašymas
„Gyvenimo bangos… Šilutės krašto moteris paskelbė pažinčių svetainėje, kad gyvena viena, būtų smagu per šventes vykti į koncertus su bendraminčiu. Atsiliepė vyras.
Telefonu bendravo gal pusantro mėnesio. Moteris džiaugėsi, net laukdavo skambučių. Kartą jis pasakė, jog labai nori nusipirkti gerą televizorių, tačiau pinigus esąs investavęs. Gal draugė paskolintų 300 Eur? Juk ateityje begyvenant kartu… Pinigų ji neskolino. Tuomet išgirdo reikalavimą padengti pokalbių telefonu išlaidas ir sumokėti už sugaištą laiką. O jeigu ne… Į policiją kreiptis nenori, nes gėda. Ką jai patartumėte? Tai bus „Pamario“ laikraštyje mūsų visų atsakymas moteriai“, – paskelbėme socialiniame „Pamario“ Facebook tinkle.
Per dieną žinia sudomino 1590 žmonių, gauta 10 komentarų, 1 informacija pasidalino.
Komentarai
Antai Vaida pakomentavo: „Greičiausiai koks sėdintis įkalinimo įstaigoje paskambino, ne šiaip koks…“. Onutė: „Džiugu, kad neįkliuvo. Pamoka, kad telefoninės pažintys nieko gero neduoda. Aukščiau galvą ir pirmyn“. Jolita: „Kokias sąskaitas? Jau dabar visi su planais… O nuo tokio kuo toliau. Pamatė tikrąjį alfonso veidą“. Loreta: „Labai laiku išlindo yla iš maišo. Linkiu, kad nebepasitikėtų tokiomis pažintinis. Užmiršk kaip blogą sapną…“
Irena: „Už telefoninį bendravimą kažin koks tarifas? Dieninis? Naktinis? Ar paprastas?“
Lina: „Ji nieko nepadarė, kad turėtų jai būti gėda. Ir tokius reikalautojus reikia įduot policijai!“ Aldona: „Kočėlu nugarkaulį palyginti…“ Jolanta: „Ha, čia tai cirkas geras…“ Aušrelė: „Nusispjaut, padaryt išvadas ir toliau džiaugtis gyvenimu!“ Ona: „Pasiųsti kur toliau ir tiek reikalų…“
Šie komentarai sulaukė 9 pritarimų ar nuostabos ženklų. Atsiliepusiųjų būryje – tik vienas vyras.
Istorija – plačiau
Mudvi susitikome gerokai anksčiau vienoje Klaipėdos ligoninėje. Žinau, kad gyvena Šilutės rajone. Šįkart ji pasisveikino vienoje iš seniūnijų švenčių, pakvietė prisėsti šalia. Atrodė nusiminusi, susikrimtusi, vis žvalgėsi aplinkui, tarsi ko laukdama ar bijodama. „Prisišaukiau bėdą, ką man daryti?“ – tylomis ėmė pasakoti savo pažinties su vyru istoriją ir net apie savo gyvenimą.
Vaikai su šeimomis gerai įsikūrė užsienyje, turi darbą (informacinės technologijos, finansai), namus, į Lietuvą neketina grįžti. Dabar ji, jaunai atrodanti senjorė, po vyro mirties gyvena viena, aplanko vaikus, ketina vėl pas juos vykti, yra pasiturinti moteris. Ir vaikai kartais parvažiuoja, kviečia ją vykti iš Lietuvos, bet moteris nenori. „Gal kada nors, bet nenoriu, nenoriu… Kaip aš be savo gražios Lietuvos? Ilgesys užkamuotų“, – kalbėjo net rankomis mosikuodama.
Kai pardavė paveldėtą žemę, vaikams siūlė pinigų, bet jie atsisakė ir patarė pačiai pagyventi taip, kaip nori, netaupyti, nelaikyti pinigų „juodai dienai“, nes prireikus paremsią. Tik gyvenimas „tarp keturių sienų“ su televizoriumi, radiju, kai nėra su kuo pasikalbėti, tapęs sunkus. Tad važinėja po rajoną, kai vyksta seniūnijų šventės, klausosi koncertų, tarp žmonių pabūna. Geri esą kaimynai, kartais pabendrauja, tačiau jie turi savo gyvenimą. Kad taip šalia bendraamžis vyras… Kaip būtų smagu nuvažiuoti kartu prie jūros, į koncertą Klaipėdoje, Palangoje, gal ir Vilniuje. Viena pažįstama turi draugą, kurį susirado per pažinčių svetainę. Jiedu vis kartu, laimingi. Tad ji ir pamaniusi, gal ir jai pasiseks pažinčių svetainėje? Juk neieško tokio, kuris išlaikytų, duoną uždirbtų. Negi nėra vyro, kuris panašiai kaip ji kenčia vienatvę?
Vyras paskambino. Aukštąjį mokslą baigusi, dirbusi rimtą darbą moteris nustebo ir džiaugėsi, kad pašnekovas skaito knygas ir pasakoja apie jas, siūlo perskaityti, kad žino beveik visus Lietuvos daininkus, grupes, matęs spektaklių, domisi filmais, kelionėmis. Esą neseniai grįžęs iš kelionės užsienyje, gyvenąs vienas pasiturinčiai. Irgi besijaučiantis vienišas, ieškantis bendramintės, planuoja gyventi kartu, gal net sukurti šeimą…
Ilgai vakarais jiedu kalbėdavosi, taip prabėgo gal pusantro mėnesio. Išsilavinusi moteris jau pajuto laukianti šių skambučių. Tik susitikimą su ja vyras vis atidėliojo. Pasakojo, kad vėl pirko nekilnojamojo turto, išleido daug pinigų, o štai televizorius sugedo. Ką ten betaisysi, geriau būtų nusipirkti naują, geriausią iš geriausių, norįs didelio, kad dalį sienos uždengtų… Ir čia jam pritrūkę 300 Eur.
„Nusmelkė bloga nuojauta, kad bus iš kalėjimo… Taip ir manau, nes pratrūko baisiais žodžiais, pagrasino, tarsi tie pinigai jam būtų išgyvenimo reikalas“, – pasakojo moteris.
Priminiau, kad galima kreiptis į policiją, Šilutės rajono policijos komisariato viršininkas Artūras Mikalauskas labai dalykiškas, santūrus ir supratingas žmogus, duotų ir patarimą, ir padėtų. Moteris šyptelėjo, jog policija tiria nusikaltimus, o čia – blogos pažinties istorija, pasibaigusi susipykimu, be to, gal viskas ir baigsis tyla. Esą kiek sukčiai pinigų iš žmonių išvilioja, juk ne visiems policija padeda.
Žiūrint televizijos laidas, vienas kanalas nuolat rodo pažinčių skelbimus. Ten būna ir šilutiškių vyrų ar moterų pageidavimų, nurodyti telefonų numeriai. Gal ši istorija bus pamoka kitiems? Pagaliau telefono numerio galima atsisakyti, įsigyti naują. O jeigu imtų persekioti, kenkti, durys į policiją – atviros.

Stasė SKUTULIENĖ