Balkone žvirbliai susisuko lizdelį, kuriame prieš savaitę dar tupėjo keturi beplunksniai. Atokiau gyvenančių kaimynų katė, tik užsukdavusi maisto pakaulyti, savaitgalį parsivedė mažylį kačiuką. Sodyboje karaliavusi kalytė Lapė, paprašyta sutiko katės „nematyti“, tačiau juodas kačiukas jai tapo tikru išbandymu…

Balkone, sienos nišoje, kur lizdelyje tupi keturi žvirbliukai, verda gyvenimas. Tėvai žvirbliai nepailsdami kemša vaikams maistą: skrenda ir skrenda, kažką neša ir neša. Nuo ankstyvos aušros iki sutemų. Nors fotografavimas truko kelias akimirkas, rūpestingi tėvai staiga atsirado ir sukėlė didelį erzelį.
Kad visi žmonės taip maitintų ir saugotų savo vaikus…
Raina kaimynų katė pasirodydavo, o gavusi ėdesio pradingdavo. Bėgiojo po kiemą ir su draugais. Lapė, visada vijusi iš sodybos katinus, juos vaikė atkakliai. Tačiau namuose ir sodyboje vienintele karaliene buvusiai namų sergėtojai Lapei ne tiek daug kartų teko kantriai aiškinti, kad katė yra sava, ji gera, jos liesti negalima. Katė ir netoli jos saulėje besišildanti Lapė įprato viena kitos „nematyti“. Tačiau kai katė įpėdindavo į verandą ar namo vidų, Lapė su triukšmu ją išvydavo. Matyt, tvarka tokia turi likti: namuose kur norinti gyvena tik Lapė.

Kartą katė, kažką nemažą įsikandusi, parėjo į kiemą… Ir dingo. Pasirodo, pro kažkaip atidarytas duris ji į sandėliuką susinešė… tris mažus kačiukus. Guli sau ant cementinių grindų. Pagailo ir paklojau minkštų patalų. Kitą dieną kačiukų nebebuvo. Matyt, nepatiko svetimo globa. Tačiau katė vis aplankydavo, paėsdavo, reikliai ir atkakliai to paprašydama. Net pasiglaustydavo prie kojų, nors paglostoma nesileisdavo. Ir išeidavo.
Anądien ji pasirodė kieme ir sukniaukė visai kitokiu balsu, ne kaip ėdesio prašydama. Pasirodė jis – mažas juodas kačiukas su baltu kaklaraiščiu ant pilvo ir baltomis letenėlėmis. Katė lakė pieną, ėdė kas atnešta, o mažylis tupėjo kieme po automobiliu. Spigiu balsu Lapė pranešė, kad mato keturkojį, kuriuos ji įpratusi su triukšmu išvyti. Lapės nugara nusidriekė pašiauštų plaukų skiauterė. Nusimato kova… Paprašiau ją pabūti verandoje ir stebėjausi, kad katė nekviečia kačiuko prie pieno dubenėlio. Jis nuėjo pats, nors į tuščią voljerą pėdino pirmą kartą, baimės nerodė. Lakė pieną, juo apsitaškydamas snukelį, kurį vėliau katė nulaižė. Po to abu voljere užlipo aukščiau ir įsitaisę užsnūdo.
Kitą rytą jų nebebuvo. Pasirodė katė, sukniaukė griežtos motinos balsu, netrukus voljere prie pieno dubenėlio jau tupėjo ir mažylis. Paėdę ir išėję ant žolės, sulaukė Lapės. Supratau – šįkart kovos nepavyks išvengti. Ji buvo trumpa, labai garsi ir katei su Lape, neabejoju, suteikė skausmo. Katė su įniršiu puolė Lapę, kad ji nė nemanytų artintis prie kačiuko – jos vaiko.

Kad taip visos motinos gintų savo vaikus…
Lapė – paprasta kiemsargė kalytė iš prieglaudos. Jau kelis metus ji gyvena sodyboje ir namuose, paklusni, jokių bėdų nepridaranti. Tikiuosi, kad išugdysime gerai išauklėtos šeimininkės bruožą – nepulti nekviestų svečių. Tik bėda, kad sunku atskirti tuos keturkojus bastūnus: kuris laukiamas, o kuris – ne. Lapė neapkenčia kačių, dviratininkų ir loja išgirdusi vaikų sukeltą triukšmą.
Stasė SKUTULIENĖ

Gyvūnų maistas