Sausio 8 d. į neseniai Šilutės „Vagos“ knygyne atsidariusią kavinukę skubėjo būrelis literatūrą mėgstančių šilutiškių, TAU literatų būrelio narių. Čia vyko susitikimas su knygyno direktore Laima Kraulėdiene ir šilutiške rašytoja, išleidusia jau keturias knygas vaikams ir vieną jaunimui, Igne Zarambaite. Nemažai klausimų buvo užduota ir knygyno direktorei, ir jaunajai rašytojai.

Beveik 10 tūkstančių knygų
Knygyno direktorė L. Kraulėdienė papasakojo, kad šis knygynas Šilutėje buvo atidarytas 2017 metų gegužės 2-ąją, o kovą sukaks vieneri metai, kai veikia dabartinėse patalpose, Lietuvininkų g. 37. Neseniai atidaryta ir kavinukė. „Šalyje tinklas valdo vienuolika knygynų, į kuriuos užsuka žmonės nusipirkti knygų, susipažinti su naujienomis, kartais paprasčiausiai pasikalbėti. Daugiausiai parduodama vaikiškų knygų. Jei tėvai sau knygoms gaili pinigų, tai vaikiškoms – ne. Knyga rekordininkė – Linos Žutautės „Kakė Makė“, – pasakojo knygyno vadovė.

Laima Kraulėdienė (centre) bendrauja su skaitytojais.

„Šiandien knygos yra brangios (vidutiniškai knyga kainuoja apie 16 eurų), todėl jų nebeleidžia dideliu, pavyzdžiui, 8000 tiražu. Dabar populiariausias tiražas – apie 2000 egzempliorių“, – pasakojo direktorė, pasidžiaugusi, kad 2019 metai šiam knygynui buvo geri, kad daugėja lietuvių autorių, kurių knygas skaitytojai neblogai perka.
Atsakydama į klausimą, kokios knygos buvo populiariausios 2019 metais, direktorė papasakojo, kad daugiausiai buvo parduota Kristinos Sabaliauskaitės knygų „Petro imperatorė“ ir vis dar populiarumo neprarandančios Rutos Šepetys „Tarp pilkų debesų“. Vis dar populiari Laurent Gounelle „Dievas visada keliauja inkognito“.

L. Kraulėdienė papasakojo, kad knygynas gauna knygų iš 122 leidyklų, šiuo metu yra apie 10 tūkstančių skirtingų pavadinimų leidinių. „Įmonės „Ramduva“ ir „Medipresa“ teikia periodinių leidinių ir knygų platinimo paslaugas. „Ramduva“ mums tiekia 49 leidyklų knygas, „Medipresa“ – iš 34 leidyklų. Kitos leidyklos dirba savarankiškai. Knygyne platinamos ir Šilutės krašto rašytojų knygos“, – pasakojo ponia Laima, kviesdama dažniau apsilankyti knygyne pavartyti naujų knygų ir pasivaišinti kava.

Sava rašytoja
Ignės Zarambaitės pavardė vis dažniau minima tarp šalies rašytojų. Ši jauna šilutiškė jau yra išleidusi penkias knygas: „Emilio laiškas“, „Skudurinukė“, „Elzė ir senojo dvaro paslaptis“, „Stebuklingi senelio batai“ ir „Juodavandeniai“. Mielai sutikusi pasikalbėti su senjorais apie savo kūrybą, Ignė atsinešė ir dvi paskutiniąsias knygas, apie kurias daugiausiai ir kalbėjomės. Pradžioje Ignė atsakė į klausimus, kas paskatino rašyti, iš kur atsiranda temos, ar yra ne per jauna nagrinėti slėpiningus gyvenimo reikalus…
Betarpiškai bendraudama su klausytojais, Ignė papasakojo, kad senokai, dar mokyklos laikais, kai pasigesdavo tikrų draugų, ji rašydavo. Ne dienoraštį, greičiau metraštį. Rašinius slėpdavo giliai stalčiuose. Susiradusi keletą draugų, su jais susirašinėdavo. Literatūriniai gebėjimai išryškėdavo ir mokykliniuose rašiniuose.

„Šiandien, kai jau rašau knygas, kai pradedu išgyventi savo patirtis, man svarbiausia pačiai žinoti, ką noriu pasakyti, kokią žinutę siunčiu skaitytojui. Stebiu aplinką, kapstausi mintyse. Ir ateina laikas, kai galiu kažką pati papasakoti. Kai sužinojau apie Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ organizuojamą konkursą, pabandžiau – rašiau visą vasarą, naktimis ir per atostogas – ir pasisekė. Tai buvo iššūkis. Išspausdino mano knygas. Tuštumos nebuvo. Temos naujai knygai atsiranda berašant. Pasąmonėje vystosi nauja idėja, mintis vis plečiasi, gilėja“, – atviravo Ignė.

Apie savo kūrybą papasakojo rašytoja Ignė Zarambaitė.

Ketvirtoji knyga „Stebuklingi senelio batai“ dalyvavo vaikų Metų knygos rinkimuose. Knyga buvo atrinkta į geriausių knygų penketuką. „Kaip papasakoti vaikui, kas yra mirtis, kodėl miršta žmonės? Tai labai sunkus uždavinys, Igne“, – klausė mokytoja Irena Arlauskienė. „Kai netekau tėčio, kuris mokėjo puikiai meistrauti, viską sutaisyti, suremontuoti, buvo labai sunku. Bandžiau įsivaizduoti, kad pasaulis yra kaip didelis kambarys, į kurį vieni žmonės ateina, o kiti išeina. Neturiu rakto, negaliu kontroliuoti. Knygoje pasakoju, kai miršta Enriko senelis, kurį berniukas labai mylėjo, vaikas pasilieka sau prisiminimui senelio batus. Per didelius, bet labai brangius, su kuriais nutinka dešimt nuotykių. O kadangi ir aš labai mėgstu meistrauti, tad sukūriau lėlę – Enriką. Vaikai susitikimuose labai mėgsta su juo fotografuotis“, – pasakojo rašytoja.

Pristatydama savo naujausią knygą „Juodavandeniai“, Ignė pasakojo, kad jai visą laiką mistiškai atrodė potvyniai, tad knygoje pasakoja paslaptingą istoriją apie vaikų iškylą baidarėmis praleisti naktį potvynio apsemtoje sodyboje.
Tai, kad jai labai svarbus vandens, kaip nuolatinės kaitos ir progreso įvaizdis, pastebėjome perskaičiusios „Juodavandenius“. Suintrigavo žinia „apie Jumpyrą, klastingą marių deivę, pusiau žuvį, pusiau moterį, valdančią audras ir vėjus. Apie juodavandenius arba aubylius, šios deivės pagalbininkus, skandinančius žvejų laivus ir pavienius žmones. Dažniausiai – negerbiančius marių ir kitus nuodėminguosius. Retais atvejais jie leidžia išsigelbėti, bet privalai jiems per amžius tarnauti“ („Juodavandeniai“, 22 p.).

Mokytoja I. Arlauskienė papasakojo savo įspūdį apie knygą: „Visų pirma džiaugsmas – mes turime savo rašytoją, kurios knygose meniniu pavidalu jau gyvena mūsų miestas, apylinkės, žmonės. Jauni ir seni. Šiuolaikiški, nes jauni, nes atviri ir imlūs dabarties kartų savitumui („Juodvandeniai“). Pagirtinai lakoniška, bet sodria ir gyva kalba sukurtame pasaulyje dera ir seni („Stebuklingi senelio batai“). Jie vis dar yra ryšys su pasauliu, kuriame mokomasi nuoširdžiai draugauti, mokytis, žaisti. Kitaip tariant, gyventi neignoruojant, bet ir nevergaujant išmaniųjų technologijų galiai. Miela ir gera skaityti jaunosios rašytojos knygas ir tikėti, kad jos sukurtas pasaulis pasiliks ilgam“.

„Juodavandeniai“ – knyga jaunimui ir ne tik. Paaugliai joje galbūt atpažins save: kaip išgyventi patyčių pasaulyje (apginti save ir pačiam susilaikyti nuo silpnesnio žeminimo), kaip nepasiklysti jausmų pasaulyje, kada šėlsta jaunystės hormonai, kaip susikurti teisingą šeimos modelį, kai šiandien šeima – tokia netvari. Autorė per visą knygą sugeba nepaleisti skaitytojo iš įtampos: pradėjusi paslaptinga pagrindinės herojės Anos (Anikos) bendraklasės žūtimi, ji puslapis po puslapio, po trupučiuką atskleidžia intriguojančią mįslę. Įdomus kūrinio pavadinimas (juodavandeniai) siunčia signalą apie tai, kiek tamsos gali būti mūsų aplinkoje ir pačiuose mumyse. Anos vidiniai išgyvenimai, įtampa, mistikos elementai – visa tai leidžia romaną pavadinti gal net psichologiniu trileriu. O šilutiškiams dar vienas malonumas – knygoje jie atpažinas savo krašto realijas“, – taip apie knygą atsiliepė pedagogė Vida Tarozienė.

Buvo galima nusipirkti naujausių Ignės Zarambaitės knygų – „Stebuklingi senelio batai“ ir „Juodavandeniai“. Susitikimas užsitęsė, tačiau neprailgo.

Palinkėjome Ignei naujų kūrybinių sumanymų, knygyno darbuotojoms – kuo daugiau knygyno lankytojų ir pokalbių prie kavos puodelio – su knyga susipažinti reikia laiko, praverčia ir patarimas, ir pažintis su rašytoju.

Birutė Morkevičienė