Anonimiškas pokalbis su Vaiva, Šilutės Al-Anonas grupės nare
Kada tampame alkoholikais: po taurės vyno kasdien per pietus, po butelio alaus kas vakarą ar po trankių išgertuvių su draugais eilinį savaitgalį? Kas yra alkoholikas: tas, kuris nebegali negerti ir yra viską (darbą, šeimą, namus) praradęs asocialas, besišlaistantis gatvėje su ištiesta ranka ir maldaujantis centų, ar tas, kuris nuolat geria, bet dėl arkliškos sveikatos (ar laimingos likimo kortos) turi ir darbą, ir šeimą, ir namus?
Į šiuos klausimus kiekvienas atsako sau, remdamasis turimu jautrumu ir sąžiningumu sau. Dažniausiai šiuos klausimus sau kelia tie, kurie ieško prasmingesnio ir kokybiškesnio gyvenimo. Tačiau, ar pastebėjote, kad kalbame apie alkoholizmo problemą taip, lyg alkoholikas būtų kokia atskira, unikali sala, o jo su gėrimu susijusios bėdos teliestų jį patį ir nieko daugiau? Deja, tikrovė kur kas sudėtingesnė ir niūresnė. Šalia kiekvieno geriančiojo yra artimieji, šeimos nariai. Tie, kurie jautriausiai išgyvena dėl artimojo alkoholizmo ir neretai patys tampa alkoholiko aukomis: tiek fizinio, tiek ir kur kas didesnio (bei mažiau plika akimi regimo) psichologinio smurto prasme. Tad pakalbėkime šįkart apie tuos, kurie patys dažnai apie tai kalbėti nelinkę – apie kenčiančius alkoholikų artimuosius. Pasikalbėkime, kaip artimųjų alkoholizmo problemą sprendžia artimiausi alkoholikams žmonės: tėvai, broliai, seserys, žmonos ir vaikai.

Asociotyvinė nuotr.

Šįvakar lankausi Šilutės parapijos namuose. Šiame baltutėliame pastate kiekvieną antradienį renkasi Al Anono grupės nariai. Kalbuosi su viena aktyvia šio judėjimo Šilutėje nare Vaiva (vardas pakeistas, laikantis pirmosios judėjimo taisyklės – anonimiškumo).
Vaiva, kodėl nepanorote prisistatyti tikruoju savo vardu?
Todėl, kad parodyčiau, jog tų, kurie ateis į mūsų grupę, paslaptys ir skausmai liks tarp mūsų sienų. Tai labai svarbu. Kad žmogus jaustųsi saugus ir drąsiai išsikalbėdamas galėtų gyti. Žinoma, vėliau, sveikstantis žmogus įgyja drąsos apie savo ir artimųjų bėdas kalbėti ir viešai. Bet tai visada lieka jo asmeniniu sprendimu.
Kita vertus, ši grupė nėra organizacija su hierarchija, o aš nesu jokia vieša vadovė ar lyderė, kuri būtų už viską juridiškai ar kaip kitaip oficialiai atsakinga. Aš esu eilinė grupės narė, kuri dar gydosi, tad anonimiškumas kol kas ir man pačiai būtinas. Kaip saugumo jausmas.
Suprantu, kodėl anonimiškumas būtinas Anoniminių alkoholikų grupės nariams, bet nesuprantu, kodėl jis būtinas Al Anone. Juk čia renkasi alkoholizmu sergančių žmonių artimieji, o juk jie neturi dėl ko slėptis, gėdytis, jie juk negeria?
Asmeniškai mes neturime ko gėdytis. Bet to nepaaiškinsi mūsų aplinkai: darbdaviams, bendradarbiams, kaimynams ar pažįstamiems. Lietuvoje nuo seno vyrauja baimė pripažinti savo bėdas. Dar didesnė baimė – jas spręsti. Žmonėms įkalta į galvas, kad prisipažinti esant alkoholiku – tolygu prisipažinti, kad esi neįgalus, nevykęs ir nesėkmingas žmogus. Visuomenėje alkoholizmas kone prilyginamas psichiniam neįgalumui, tarsi įrėžta asocialumo stigma. Lygiai taip jaučiasi ir alkoholiko artimieji. Jie bijo kreiptis pagalbos, išsakyti savo bėdas, skausmus, neviltį, kylančius gyvenant su alkoholiku. Bijo, kad bus išjuokti, atstumti, nurašyti kaip nevykėliai…
…o gal baiminasi, kad bus palaikyti kvailiais, darančiais iš musės dramblį? Juk ne paslaptis, kad mūsų visuomenėje vyrauja mitas, esą „jei geriantis vyras turi darbą, namus, tai joks jis ne alkoholikas“. Tad daugumai problemos kaip ir nėra…
Taip, jūs teisus. Tokia visuomenės nejautra giliosioms psichologinėms alkoholizmo problemoms yra akivaizdi. Žmonės akivaizdžiose bėdose nemato problemos ir užmerkia akis tol, kol problema tampa nebeišsprendžiama…
Nebeišsprendžiama? Ką jūs, Vaiva, turite galvoje tai sakydama?
Turiu galvoje tragiškas situacijas, kurios yra nesprendžiamo alkoholizmo pasekmės: žmogžudystės, savižudybės, karas keliuose, smurtas šeimoje ir t. t.
Todėl ir kuriasi bendrijos, kaip mūsų Al-Anonas, kuriose mes imamės spręsti problemas, kol jas dar galima įveikti.
Taigi, nuo visuomenės analizės pereikime prie konkrečios jūsų grupės, judėjimo, bendruomenės veiklos. Al-Anonas. Paaiškinkite paprastai, kas tai yra, kokie jūsų tikslai ir kokiais būdais tų tikslų siekiate?
Viskas ir yra paprasta. Al- Anonas yra sergančių alkoholizmu artimųjų žmonių draugija.
Tai toks laisvas „klubas“ visiems, kurie nori padėti visų pirma sau, o sykiu ir savo artimiesiems, sergantiems alkoholizmu. Sau galime padėti išsikalbėdami, nuolat analizuodami savo poelgius ir save, eidami tam tikrus suvokimo ir savęs keitimo žingsnius. Tam reikalinga panašią patirtį turinčių žmonių aplinka, kurie jautriai tave išklausys ir pasidalys asmenine patirtimi. Todėl Al-Anone mes kategoriškai neleidžiame vienas kito smerkti, kritikuoti ar patarinėti, nurodinėti, „kas ir kaip privalo gyventi“. Mes čia susirenkame gydytis ir padėti vienas kitam, o ne teisti ir kurti draudžiančius įstatymus. O kad tokie susirinkimai netaptų, kaip mes juokaujam, „mezgėjų būreliu, keikiančių savo vyrus“, mes, kaip ir AA (Anoniminiai Alkoholikai – aut. past.) pasižadame sau (ir tik sau) laikytis vadinamosios 12 žingsnių programos. Tai yra tokia terapinė, savianalizės ir savęs keitimo, dvasinio gydymosi programa.
12 žingsnių programa man skamba kiek šiurpokai. Skamba lyg kokia griežta regula, įstatanti į rėmus… Ar tai neatbaido žmonių?
Deja, taip, bet yra tokių žmonių, kurie stereotipiškai mano, kad psichologinis-dvasinis gydymasis yra savaiminis dalykas. Ir juos bet koks sistemiškumas atbaido. Net ne sistemiškumas, o labiau būtinybė nuo kalbų pereiti prie darbų. 12 žingsnių programa ir yra tie darbai su savimi: kruopšti sąžininga savianalizė, siekiant realiai pasveikti ir sugrįžti į gyvenimą pilnaverte asmenybe. Tokiai asmenybei, kuri įkvėptų sveikti ir savo artimą žmogų, dėl kurio bėdų į Al-Anoną ir atėjo.
Ne paslaptis, kad judėjimai neretai tampa ir tam tikromis specifinėmis bendruomenėmis su savo papročiais, renginiais, šventėmis. Ar organizuojate tokias Al-Anone?
Žinoma, mes kartu su anoniminių alkoholikų grupėmis organizuojame bendrus susirinkimus, konferencijas, paskaitas ir net šventes, kuriose mokomės švęsti be alkoholio, blaiviai.
Kaip žmonės jaučiasi tokiose šventėse? Spėju, kad tokia patirtis, kai imi mokytis švęsti be svaigalų, yra gana trikdanti? Kaip žmonės peržengia šį slenkstį?
Būna visokių reakcijų, bet tai normalu. Prievartos nėra. Nori šoki, nori sėdi už stalo, nori kalbiesi, nori atsiriboji ir būni vienas. Žmogus, ypač sveikstantis, ypač besimokantis gyventi blaiviai, yra gana jautrus. Tad mes stengiamės vienas kitą suprasti ir toleruoti. Šiaip dauguma labai džiaugiasi suvokę, kad geba švęsti be alkoholio. Buvo net tokių, kurie ėmė verkti iš džiaugsmo, kad pagaliau atrado save, išsilaisvino, pajuto pilnatvę žmonių būryje blaivia galva.
Tai, kad mes su jumis, Vaiva, kalbamės Šilutės parapijos namuose, esančiuose šalia katalikų bažnyčios, rodo, jog Al-Anonas susijęs su religija?
Ne, mes niekaip nesusiję su religija. Jokia. Nei su politiniais judėjimais. Mes atviri bet kokių religinių ir politinių įsitikinimų žmonėms. Tikintiems ir netikintiems. Mes, visų pirma, esame nepriklausoma, savanoriškai remiama draugija. Tad kartais reikia „susimesti“ sausainiams, arbatai ir nuomai…

Simonas Norbutas