pamarys.eu gavo šilutiškio fotografo, entuziastingai besidominčio krašto praeitimi, Kęstučio Zdanevičiaus laišką.

Jis rašo: „Sveiki, pastačiau senosiose Piktupėnų kapinėse paminklą Prūsijos majorui A. E. von Manšteinui. Įdomi jo istorija – dalyvavo parade Prūsijos karaliaus Vilhelmo III ir Prūsijos karalienės Luizės garbei.

Seniai man norėjosi apipuvusį krikštą pakeisti kuo ilgaamžiškesniu. Paminklo projektas – mano, akmenyje jį įgyvendino Donatas Jaunius. Dėkoju Lilijai P., Renatai Č., Raimondui G., Justinui L., Andriui Č., kurie prisidėjo pastatant šį akmenį finansiškai“.

• Laiško autorius taip pat atsiuntė Šilutės pirmosios gimnazijos istorijos mokytojos Laimos Toliušienės straipsnį apie Prūsijos karininką Albertą Ernstą von Manšteiną (Manstein). 

Albert Ernst von Manstein (1776 – 1812)

1802 m. leitenantas A. E. fon Manšteinas tarnavo Tilžėje, jam teko dalyvauti Klaipėdoje, kai ji dar vadinosi Memel, Prūsijos kariuomenės parade karaliaus Vilhelmo III ir karalienės Luizės garbei.

1807m. Napoleonui įveikus Prūsijos kariuomenę,  Manšteinas grįžo į savo tėvo dvarą Vilpišiuose (Ragainės apskr.)

1812 m., kada Napoleonas Bonapartas su pusės milijono kareivių armija, veržėsi į Rusiją, jam talkininkavo ir Prūsijos korpusas, vadovaujamas generolo leitenanto Hanso Jorko (Yorcko). Šis talkininkavimas buvo daugiau priverstinis, ne iš geros valios, nes Prūsija nuo 1807 m. buvo prancūzų nukariauta, ir Napoleonas galėjo diktuoti savo valią Prūsijos karaliui Fridrichui Vilhelmui III. H. Jorko korpusas buvo priskirtas maršalo Makdonaldo armijai, žygiavusiai Peterburgo kryptimi, ir veikė Lietuvos šiaurėje bei Latvijoje.

A. E. fon Manšteinas tarnavo 2-ajame Vakarų Prūsijos dragūnų pulke, kuriam vadovavo majoras fon Treskovas.

10-ąjį Prancūzijos armijos korpusą sudarė Prancūzijos 7-oji divizija ir prūsiškasis korpusas. 10 korpusui vadovavo Jacquesas MacDonaldas.

Apdovanotas už drąsą

A. E. fon Manšteinas ne kartą parodytą drąsa buvo paaukštintas į „Rittmeisterius“ (pažodžiui išvertus iš vokiečių kalbos – jojimo meistras arba kavalerijos eskadrono vadas), ir apdovanotas ordinu „Pour le merite“.

1812 metų pabaigoje pasklidus žiniai, kad Napoleonas pralaimėjo Rusijoje, jaunesni pirmojo dragūnų pulko karininkai nusprendė pereiti į rusų pusę, tačiau Manšteinas atsisakė tai padaryti.

1812 m. gruodžio 25-osios naktį korpuso vadas, generolas leitenantas H. Jorkas susitiko su Rusijos generolu Dibičium pasitarti dėl paliaubų. Generolai buvo susitikę kelis kartus. H. Jorkui buvo pasiūlyta atsimesti nuo Napoleono. H. Jorkas pasiryžo ne iš karto. Tik po to, kai Napoleono maršalo Makdonaldo armija, į kurios sudėtį įėjo prūsų korpusas, pasiekė Tilžę, o H. Jorkas liko atkirstas nuo jos prie Tauragės, korpuso vadas, eidamas prieš karaliaus Fridricho valią, ryžosi „išdavystei“ – tapo Napoleono priešu.

Gruodžio 26 d. avangardinis pulkas gavo įsakymą žygiuoti iki Piktupėnų. Kaime buvo aptikti du Rusijos batalionai – Gardino husarų, kazokų grupė, buvo patranka ir viena haubica. Pulkininkas leitenantas Treskovas nelabai norėjo pulti, nes jo širdyje rusai buvo sąjungininkai. Tuo metu grįžo vyriausiasis vadas Bachelnas ir įsakė pulti.

A. E. fon Manšteinas su savo eskadronu puolė į savo mirties žygį. Dragūnai norėjo užvaldyti rusų artileriją, Manšteinas juos skatino. Fon Manšteinas atkakliai kovojo mūšyje vienas prieš kitą, kai jam į galvą pataikė kulka, ir jis nukrito nuo žirgo. Jo vadovaujami raiteliai sudėtingomis sąlygomis jį išnešė iš mūšio lauko.

Mūšį ties Piktupėnais Prūsijos kareiviai laimėjo, bet prarado vieną drąsiausių karių armijoje Albertą Ernstą fon Manšteiną. Su sielvartu jo pulkas palydėjo jį į paskutinę kelionę ir palaidojo Piktupėnų kapinėse.

 Precentorius Barutzki savo užrašuose įrašė:

„Piktupėnų kapinėse yra antkapis (išlietas metalo liejykloje Rohmoser, Tilžėje). Jame užrašyta: „Karališkasis Prūsijos majoras ponas A. E. von Mannstein krito kaip savo profesijos didvyris mūšyje, kuris prasidėjo 1812 m. gruodžio 26 d. Jis buvo gimęs 1776 m. kovo 24. Teisumas be savanaudiškumo, nenuilstanti veikla, niekada nesvyruojanti drąsa. Draugystė ir meilė, pilna šių žodžių reikšme, puošė gerą jaunuolį, kurio kūnas ilsisi čia“.

1812 m. antrą Kalėdų dieną, gruožio 26-ąją,  Piktupėnuose žuvo prūsiškojo dragūnų pulko vadas majoras Albertas Ernstas von Manšteinas. Tai buvo 36 metų jaunas vyras, 4 vaikų tėvas.

Gruodžio 30 (18) dieną generolas H. L. Jorkas pasirašė paliaubų sutartį su rusų generolu Ivanu Dibičiumi Požerūnų malūne prie Tauragės. Taip buvo nutraukti Prūsijos karo veiksmai prieš Rusiją.

„Tauragės konvencija“

Spalio mėnesį kaip tik teko aplankyti vietą, kur buvo pasirašyta „Tauragės konvencija“. Šią vietą žymi įspūdingo dydžio monumentas, pastatytas Tauragės Rotary klubo iniciatyva. Petro Skutulo nuotr.

1812 m. gruodžio 30 d., Prancūzijos – Rusijos karo pabaigoje, netoli Tauragės, Požerūnų malūne, pasirašytas aktas, vadinamas „Tauragės konvencija“. Konvencija, pasirašyta tarp Napoleono sąjungininko, Prūsijos armijos korpuso vado generolo leitenanto H. Jorko (Johann David Ludwing Yorck von Wartenburg 1759 – 1830) ir Rusijos armijos generolo majoro I. I. Dibičiaus (Hans Karl Friedrich vėliau Ivan Ivanovič Dibič – Zabalkanskij 1785 – 1831), neutralizavo prūsų korpusą. Taip buvo nutraukti Prūsijos karo veiksmai prieš Rusiją.

Prūsijos karinės dalys, iki tol čia veikusios Prancūzijos kariuomenės sudėtyje kare prieš Rusiją, o dabar perėjusios į neutralitetą, sustiprino rusų kariuomenės pozicijas.

Laima Toliušienė, Šilutės pirmosios gimnazijos istorijos mokytoja