Advento vainiko nuotrauka iš Vikipedijos.

Adventas – tai laikotarpis, kuriuo krikščionys ruošiasi Jėzaus Kristaus gimimo šventei – Kalėdoms. Žodis adventas kilęs iš lotyniškos frazės „Adventus Domini“, reiškiančios Viešpaties atėjimą.

Advento laikotarpis yra įvairios trukmės, o jo pradžios data kasmet keičiasi. Jis prasideda ketvirtąjį sekmadienį prieš Kalėdas (dar vadinamą advento sekmadieniu ir pirmuoju advento sekmadieniu), kuris gali būti nuo lapkričio 27 d. iki gruodžio 3 d., ir visada baigiasi Kalėdų išvakarėse (per Šv. Kūčias, gruodžio 24 d.).

Bažnyčiose ir namuose per adventą būna papuošiami namai advento vainiku ir žvakėmis, seka advento kalendorių.

Adventas – pasakojimas apie ateinančią Šviesą, kviečia mus su pagarba priimti tą naują gimimą, pastebėti pirmuosius taikos ir ramybės žingsnius, prasiveržiančią per tamsybes šviesą, išrašančią vilties ženklus ant nakties, pandemijos ar tarpusavio neapykantos sienos.

 

Mons. Adolfas Grušas

Šiais metais adventas prasidėjo lapkričio 28 d., sekmadienį, o baigsis gruodžio 24 d., penktadienį.

Liaudies kalendoriuje adventas – rimties, dvasinio apsivalymo metas, ūkinių darbų pabaiga.

Adventas – ne tik ramybės, bet ir paslaptingas, mistiškas laikas, kai ano pasaulio dvasios bando kištis į žmonių gyvenimą. Senoliai tikėjo, kad šiuo tamsiuoju metu aplink slankioja dvasios, kurios tik ir taikosi pakenkti žmonėms ir jų darbams, žiemkenčių pasėliams, gyvuliams. Todėl ir įvairių draudimų būdavę apstu.

Viena iš šio laikotarpio tradicijų – advento vainikas. Jis turi būti apskritimo formos, nes apskritimas simbolizuoja amžinumą bei vienybę ir tai geriausiai išreiškia Kristaus paslaptį. Vainikas, kaip ir žiedas, yra ištikimybės ženklas, Dievo ištikimybės pažadams ženklas. Dėl šių reikšmių advento vainikas negali būti kitokios formos.

Kartu vainikas yra karaliavimo bei pergalės ženklas, todėl jis skelbia, kad Kūdikėlis, kurio laukiame, yra karalius, savo šviesa nugalintis tamsą.

Iš istorijos

• Advento vainikas yra labiausiai paplitęs ir turbūt vienintelis daugeliui žinomas advento simbolis. Jis atsirado XIX a. Vokietijoje. 1839 m. liuteronų kunigas Johanas Hinrichas Vichernas, dirbęs su skurstančiais vaikais, padarė vainiką iš vežimo rato.
• Ant jo jis pritvirtino 24 mažas raudonas žvakutes ir keturias dideles baltas žvakes. Raudonos žvakelės būdavo uždegamos kiekvieną savaitės dieną, išskyrus sekmadienį, kai būdavo uždegama viena iš keturių baltų žvakių.

Advento vainikas daromas iš visada žaliuojančių augalų – eglės, pušies, o tai simbolizuoja viltį ir nesibaigiantį amžinąjį gyvenimą. Žalios šakos taip pat primena iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, kur jį žmonės pasitiko su žaliuojančiomis šakomis rankose kaip Karalių ir Išganytoją.

Į advento vainiką įstatomos žvakės taip pat turi savo simboliką. Jos – keturios, reiškiančios keturias advento savaites, o uždegamos viena po kitos.  Pirmosios žvakės būna violetinės spalvos, reiškinčios maldą, atgailą. Daugelis advento vainikų turi penktą, arba Kristaus žvakę, nes Kristus vadinamas „pasaulio šviesa”, o žmogų apgaubusi nuodėmės tamsa. Su kiekvienos žvakės įžiebimu išsisklaido vis daugiau tamsos. Paskutinė žvakė sušvinta Kalėdų išvakarėse arba Kalėdų dieną.