Kupiškis.

Mintis parašyti rašinį kilo besižvalgant į senojo turgaus aikštėje vykstančius darbus. Ir smagu, ir neramu, kas bus, kaip atrodys miesto aikštė baigus darbus. Taip norėtųsi, kad galėtume ja didžiuotis, kaip tai daro kitų miestų gyventojai.

Pasidairius svetur

Kadangi beveik visi Lietuvoje esantys apžvalgos bokštai aplankyti, tad vasarą keliaudami po Aukštaitijos miestus – Ukmergę, Anykščius, Kupiškį, Pasvalį – domėjomės jų aikštėmis (žinoma, ir kitais objektais). Grįždami pasivaikščiojome Kuršėnų pėsčiųjų tiltu – vienu ilgiausių, 262 metrų, gražiausių ir moderniausių Lietuvoje, per Ventos upę. Visų minėtų miestų aikštes puošia gražūs fontanai, įvairūs plytelių raštai, gėlės, medžiai, daug suoliukų. Jaukus pasirodė Pasvalio miestas. Graži aikštė, kurioje taip ir norisi prisėsti kavinukėje prie staliuko lauke, po medžiais ir žibintu. Tikras senamiestis. Nuostabus vaizdas.

Negalėjome nepasigrožėti septynių angelų skulptūromis Lėvens upės šlaite priešais Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriaus vartus. Istoriniam miesto centrui 1969 metais suteiktas vietos reikšmės urbanistikos paminklo statusas.

• Ir mūsų miestu grožisi jį aplankantys turistai. Mažosios Lietuvos visi miesteliai turi savo žavesio, taip pat ir mūsų miestas. Tačiau pasižvalgę po jį, manome, kad būtų gera jį dar papuošti. Gal ir jums taip atrodo? Kviečiame pasisakyti, kurti savo vizijas, perskaičius antrąją rašinio dalį.

Po penkerių metų

Kai nuo šios dienos praėjo penkeri metai, sulaukiau malonių svečių, senokai buvusių Šilutėje, todėl iš lėto vaikštinėjome gatvėmis, prisimindami pilkus trinkelių plotus, pasiklaipiusius senoviškus šaligatvius, vienur kitur stypsančią žolyne gėlę ar vienišą, vėjo siūbuojamą palergonijos vazonėlį prie parduotuvės laiptų ar lango. Taip buvo, o praretinus medžius ir atsodintoms liepaitėms dar nesuvešėjus, mūsų miesto kaip senovėje, jau nebegalėjome vadinti žaliu, greičiau pilku su daugeliu to pilkumo atspalvių. Nebenorėjome net prisiminti, o tuo labiau patikėti, jog taip būta.

Kiek prisimenu, paskutinis sukėlęs malonią nuostabą liko vištukių, sutūpusių ant laktos Šyšos krante, paveikslas. Gal tada ne visi suprato šmaikščią dailininko metaforą, bet bent stabtelėdavo pažiūrėti to keistoko reginio. Iš tiesų, ką gali višta vandenyje? Tik plunksnas sušlapti.

Taikli užuomina, užtat pažiūrėk dabar, kaip šauniai atrodo mūsų žuvis, pagaliau suradusi savo vietą. Ta žuvis, dususi ir prie Dvaro, ir prie tilto, dabar, glostoma bangelių, plūduriavo tiesiojoje Šyšos vagoje ir retkarčiais, it koks banginis (pagal ūgį jai tai labai pritiko, švirkšteldavo į viršų tikrą fontano srovę. Ir tie, kurie sunerimę skubėdavo į polikliniką, ar stabtelėję po vizito pas gydytoją, dabar dažniau prisėsdavo ant pakrantės suolelio ir pasidžiaugdavo, gavę gerą naujieną ar bandydavo aprimti, jei reikalai dar nebūdavo visai geri. Ta stambi, riebi žuvis, vis išpučianti į viršų vandens srovę, atrodo, padeda ritmingai kvėpuoti ir ramina per greitą pulsą.

Bjaurybė visas žuveles suėda, – atsidusdavo užkalbintas meškeriotojas, bet neatrodė, kad labai pyktų, ir vėl užmesdavo jauką, sekdamas, kaip susidariusi vandens srovė neša kabliuką prie besibūriuojančių ešeriukų.

Labiausiai mano svečiui patiko istorinės figūrėlės. Prie „Trukio stotelės“ retorano mūsų laukė siauruko konduktorius: neiškentėme neužėję puodelio kavos. Ši čia labai gardi, nekalbant apie malonius kepsnių kvapus. Prie pašto mus pasveikino anuos laikus primenantis paštininkas su trimitu. Kilstelėjo bronzinę kepurę ir iš visų plaučių užtrimitavo – suprask: paštas atvažiavo.

Ties gaisrine, kur kadaise purvynėje klimpdavo karietos, nesimatė nei budinčio piemenuko, nei Žibų ūkininko jaučių jungo – ši vasara tokia karšta, kad net giliausios purvynės išdžiūvo, užtat koks džiaugsmas vaikams.

Šeimų skvere iš žemės (aišku iš įrengto pagrindo) trykšta vandens srovės, ir vaikai gali turkštis, bėgioti ir visaip kaip gaivintis nuo alsinančios kaitros. Ne tik Vilniaus ar labiau besirūpinančių vaikais savivaldybių Lietuvos miesteliuose, ir mūsiškiai juk turi turėti kuo džiaugtis ir pamilti savo miestą, kad ir vaikiškais žaidimais, vandens pramogėlėmis. Ačiū Dievui, Šeimų skveras lyg jau ir pritapo prie miestelėnų gyvenimo, bet naujai atsiradęs ir vaikų jau pamėgtas bronzinis šuniukas padarė šį skverą tikrai šeimyniniu.

Pačiame miesto centre, kur prasideda parduotuvių knibdžėlynas, mus pasitiko skrybėlėtas pirklys. Matyt mėgstantis gerą alų, apvalokas, kiek panašus į alaus statinaitę, bet linksmas ir be jokių klastų: „Pirkit, žmonės, leiskit pinigus, būkit gražūs ir sotūs. Ir nepamirškit užsukti į knygyną. Jų turime net du – tokia šilutiškių, nuo senų laikų garsėjusių knygininkų pravarde, tradicija‘‘.

Praeidami matėme bene gražiausią miesto paveikslėlį: sutūpę ant sėdmaišių prie „Vagos“ knygyno, skėčių pavėsyje, sėdėjo būrelis gimnazistų ir diskutavo apie naujausias… knygas. Tikrai ne mobiliukai buvo rankose, o knygos. Tai bent! Nuostabu! Vadinasi, vis labiau ilgimės kultūrinio bendravimo ir inteligencijos. Ar palyginsi slenkantį ir nieko nematantį jaunikaitį su mobiliuku rankoje, ar draugų būryje diskutuojantį apie knygą?

Keista, net pagrindinėje gatvėje dabar pilna suoliukų, ir gana įdomių, patogių prisėsti. Prisėdome ir jaučiame malonų gėlių kvapą. Iš kur jis? Ogi mažne visų namų palangės žydi.

Žydi ir gatvės pakraščiai, net mažyčiai darželiai po parduotuvėlių langais. Ir imi manyti, kad kažkas dar riša mus su tautos kultūra, bent jau darželis. Vargu, ar kas prisimena, kokias prasmes turėjo mūsų tėvų ir senelių laikų merginų gėlynai. Tai buvo tiesiog laiškai, dabar sakytum, socialiniai tinklai, nes bijūno žiedu galėjai pranešti apie simpatijas, kurpelėmis atstumti nepatinkantį ar nepatinkančią, o diemedis, pasodintas po langu, neįleisdavo vidun nė mažiausios musės.

Svarbiausia, kad miestas žydėtų, kad pasakotų apie esamą ir buvusį istorinį laiką, kad suvoktume, jog nuo mūsų požiūrio ir gyvenimo, nuo mūsų pastangų priklauso viso miesto kultūra, kad tokioje aplinkoje auga ir bręsta kultūringa, intelektuali ir inteligentiška jaunoji karta.

Pasivaikščiokime savojo miesto gatvėmis ir šeimininko akimi pasidairykime, ką dar tokio godotino norėtume matyti. Mudu su svečiu nuėjome tik mažą Šilutės gatvių atkarpėlę. Dar daug liko.

Birutė Morkevičienė, Irena Arlauskienė