Lapkričio pabaigoje Salos etnokultūros ir informacijos centre tradiciškai prasidėjo adventinė mugė. Ji veiks iki pat šv. Kalėdų. Apsilankę minėtame centre galite rasti advento vainikų, paveikslų, suvenyrų, papuošalų, atvirukų, kepinių ir kitų rankų darbo dovanėlių. 

Geriausia Rusnės saldumynų kepėja Danutė Sabeckienė (kairėje) ir Sonata Verbučianskė.

Spektaklio premjera
Pirmadienį dramos kolektyvas „Keltas“ (vadovas Petras Stankus) parodė spektaklį pagal Hermano Zudermano apysaką „Jonas ir Erdmė. Nauja pradžia.“
Gal ilgėjantys rudens vakarai prailgo, o gal, kad prasidėjo adventinės rimties metas ir tą dieną žemę pabalino retas Pamario svečias baltas sniegas, Salos etnokultūros ir informacijos centre visos kėdės buvo užsėstos. Pasižvalgę po mugę, salos gyventojai laukė spektaklio.
Vakarą pradėjusi etnografė-vadybininkė Dalia Kubilienė trumpai supažindino su advento papročiais, papasakojo, kad kiekvieną savaitę uždegama žvakė skelbia Laukimą, Tikėjimą, Meilę ir Viltį. „Adventas – tai laikas, kupinas svajonių, susikaupimo. Dera atleisti net pikčiausiam priešui, atverti širdį geriems darbams“, – kalbėjo etnografė. Uždegusi pirmąją žvakę, pakvietė visus pažiūrėti spektaklį.
Minimaliomis dekoracijomis papuošta scena atitiko artistų ir žiūrovų lūkesčius. Jono Baltrušaičio (Petras Stankus) ir Erdmės Maurytės (Sonata Verbučianskė) lūpomis papasakota meilės istorija suteikia viltį viską pradėti iš naujo. Dialogai puikiai kūrė ano meto nuotaiką ir realijas, kai Rupkalvių pelkėse kūrėsi Žalgirių kolonija, naujakuriai sunkiai statėsi iš durpių namus. Iš dėžių konstruojami namo pamatai ir statomas pats namas, vaizduojamas potvynis, kai namiškiai su vaikais apsikabinę krosnies kaminą meldžiasi, buvo tikroviškas iki graudumo. Pelkių seniūno vaidmenį atliko Gintaras Banys, kaimyną Vitkūną vaidino Romualdas Endriukaitis. Scenoje pasirodė Vitkūno žmona (Dalia Kubilienė), dukros (Viltė Jatkauskaitė, Berta Guntarskytė).
,,Mintis inscenizuoti Hermaną Zudermaną brendo seniai. Su amžinatilse režisiere Virginija Gajauskiene kalbėdavome, tačiau vis atidėdavome. Kai nežinai, ką daryti, – ir nedarai. O kai jau žinai, – ir darai. Sėdau ir parašiau scenarijų. Aptarėme su Sonata. Norėjau nunešti parodyti Virginijai, tačiau ji jau buvo reanimacijoje. Gaila, kad jos šiandien nėra su mumis…“ – kalbėjo Petras Stankus.
Pasirodymą papildė folkloro kolektyvas „Sklada“ (vad. D. Kubilienė), padainavęs Pamario krašto dainų. „Sklada“ – beveik prieš trejus metus susibūręs kolektyvas, traukia Mažosios Lietuvos dainas, suka ratelius-žaidimus, puoselėja lietuvininkų papročius. Kolektyvas įdomus ir tuo, kad jame dainuoja trys rusniškių kartos: seneliai, tėvai, vaikai. Kai kurie vyresni dainininkai yra dainavę ir pirmajame kolektyve. Abiejuose kolektyvuose vaidina ir dainuoja rusniškiai, ilgamečiai meno saviveiklos mėgėjai, mokytojai, veterinarijos gydytojas, senjorai. Kolegas pasveikino, pasidžiaugė, kokie jie šaunūs, ir gėlių padovanojo Rusnės pagrindinės mokyklos mokytojos, priminusios, kad savaitgalį Juknaičiuose vykusioje dramos mėgėjų kolektyvų apžiūroje „Lėkis 2016“ Sonata Verbučianskė scenoje ne tik debiutavo, bet ir pelnė geriausios aktorės apdovanojimą.

Spektaklio akimirka.

Po mugę pasižvalgius
Mugėje dalyvavusios moterys papasakojo apie savo pomėgius. Garsi Rusnės kepėja Danutė Sabeckienė, skaičiuojanti jau devintą dešimtį, atsinešė savo keptų saldumynų – grybukų, kaštonų. Moteris pasakojo, kad jais puošia ir savo vaišių stalą, o jei kaimynui prireiks, ji ir jam būtinai iškeps. Kad ir vestuvėms.
Visų akį traukė šilutiškės kūrėjos Elvyros Mockienės kalėdiniai atvirukai, nykštukai, kaklo papuošalai, o karpiniuose atsispindėjo Rusnės motyvai: bažnyčia, paukščiai, meldai, valtis, švyturys ir kiti.
Eugenija Žemaitienė, iš sudžiovintų augalų ir gėlių komponuojanti paveikslus, sakė: „Man patinka gėlės, kur keistai žydi… Pati žolelė padiktuoja mintį“. Verslininkė Gražina Stankienė demonstravo savo lietas dekoratyvines žvakes, kurių kiekviena papuoštų šventinį stalą. Violeta Benetienė, visiems gerai žinoma papuošalų ir rankinių iš vilnos vėlėja, riešinių mezgėja, delmonų siuvinėtoja, demonstravo naujus savo pomėgius – piešimą ant sportinių marškinėlių, puodelių. Visų dėmesį traukė Esteros Žiliuvienės iš gamtinių medžiagų sukurti advento vainikai. Kas norėjo, galėjo nusipirkti gražių Bronės Pečkienės megztų vilnonių kojinių.
Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė padėkojo moterims, pateikusioms mugėje savo rankdarbių ir saldumynų, pasidžiaugė, kad tiek daug rusniškių atėjo pavakaroti ir, laikydama rankose kalėdinę gėlę, sakė: ,,Advento spalva – violetinė. Tai susitaikymo, atleidimo spalva. Tai laikas, kai turime pasiruošti švento Kūdikėlio gimimui. Būkite pasveikinti visi, šilta ir gera šiandien čia tarp jūsų visų“.
Ilgai niekas nenorėjo palikti svetingų namų, šnekučiavosi apie naudingai praleistą laiką – išeidami dar nusipirko sniego baltumo žvakių, kurių siūlė ,,Karitas“ draugijos moterys. O lauke tąvakar bolavo sniegas.

Birutė Morkevičienė

Vadybininkė Sonata Verbučianskė pristato naują Violetos Benetienės pomėgį.

Rusnės folkloro kolektyvas „Sklada“ (vad. Dalia Kubilienė).