Vieną pavakarę bibliotekoje buvo pristatyta nauja, ketvirtoji, Irenos Arlauskienės knyga „O kas toliau?“. Vakare dalyvavo knygos dailininkė Neringa Matačiūtė, Šilutės kamerinio teatro aktorius Vygantas Paldauskas, Šilutės meno mokyklos jaunosios smuikininkės ir jų mokytojos, knygos autorė. Atvyko I. Arlauskienės klasės auklėtojas ir bendraklasės iš tuometinės Švėkšnos gimnazijos. Popietės vedėja – lituanistė Laima Liepinienė.

Kalba knygos „O kas toliau?“ autorė Irena Arlauskienė.

Vakaras jūros fone
Bibliotekininkė Virginija Degutienė, pristatydama naują I. Arlauskienės knygą „O kas toliau?“, pasidžiaugė kad I. Arlauskienė dažna viešnia bibliotekoje, palinkėjo, kad ši knyga, kaip ir tos jūros bangos, šviečiančios ekrane, paliestų kiekvieno širdį. „Lauksime naujų jūsų knygų ir susitikimų su jumis“, – kalbėjo bibliotekininkė.
Jaunosios smuikininkės Eglutė ir Beatričė, pagrojusios pirmąjį kūrinį, sukūrė puikią vakaro pradžios nuotaiką, o vakaro vedėja Laima Liepinienė papasakojo, kaip į jos rankas pateko mokytojos knyga, kuri jos dieną nuspalvino kita spalva.
„Vienatvė. Meilė. Likimas“
V. Paldauskas, prieš pradėdamas skaityti įvadinę knygos dalį „Žėručio langai“, savo įspūdžius apie leidinį sutalpino į tris žodžius: „Vienatvė. Meilė. Likimas“, pridurdamas, kad „papasakoti apie trapius bendravimo saitus žodžiais gali tik labai jautrus ir talentingas, turintis didelę gyvenimo patirtį žmogus“.
Skaitovui, buvusiam mokytojos Irenos mokiniui, pavyko suvirpinti klausytojų širdis. Ne viena jautresnė moteriškė, klausydama skaitomos ištraukos, nubraukė ašarą…

Susirinko gausus būrys literatūros gerbėjų.
Ovidijaus Kuldos nuotr.

Autorės žodis
O kas toliau? Klausimas užduotas, į jį turėjo atsakyti vakaro kaltininkė: „Viskas prasidėjo nuo žvirblio. Po mano langu į medį įkėlė inkilą. Atskrido varnėnas. Čirškia. Atskrido pati. Per daug gatvė triukšminga… per šilta… langelis ne į tą pusę atsuktas… Ir išskrido… Šiemet nebeturėjau vilties sulaukti, bet žiūriu – toj inkilo skylutėj tupi žvirblis ir tarsi didžiuojasi turėdamas socialinį būstą. Taip ir prasidėjo… Žodžiai radosi savaime, nes personažų, įvairių žmonių tenka sutikti kasdien“. Dar autorė sakė kurianti noveles, nes rašyti poeziją esą labai sunku, tam reikia labai susikoncentruoti.
,,Man norėjosi rašyti apie likimą, keistą mūsų gyvenimo palydovą. Įkrenta sutikto žmogaus paveikslas, žvilgsnis, judesys į širdį ir norisi apie jį rašyti. Išgyventi kartu su tuo žmogumi. Čia gali būti ir vaikas, ir suvaikėjusi senutė, ir keistuolė kaimynė. Kartais veikėjo lytį pakeičiu, bet tik tuomet, kai man atrodo, jog to tikrai reikia. Neieškau įmantrių siužetų, rašau apie šalia esančius ar gyvenimo kelyje sutiktus žmones. Paprastume – branda. Mylėti ir būti mylimam. Man jūra – didžiulė dvasinė atrama, mėgstu jos pakrantėmis vaikštinėti, pušų aromato įkvėpti, – atviravo autorė. – Norėjau parašyti knygą ta kalba, kurią vartojo mūsų tėvai, parašyti apie tą laiką, kuriuo jie gyveno, ir tą kultūrą, kuri buvo tikra tikrame mūsų laike. Ir vėl sugrįžtu prie likimo, to, ką mes gauname gimę šiame pasaulyje. Ir sapnai yra tikri. Kaip be jų! Juk jie mus lydi nuolatos“, – kalbėjo Irena Arlauskienė, padėkojusi visiems už palaikymą ir pagalbą išleisti kūrinį.
Vygantas perskaitė ištrauką apie Kalėdų laukimą ir vakarą, kai susirenka visa šeima. Čia jaukūs apsikabinimai jaunų žmonių, kartu su vaikais, vaiko ir senelio, močiutės ir Loretos. Kokia didi palaima apima žmones, galinčius ir norinčius susėsti prie vieno stalo!
Atgarsiai
Pirmasis stojosi kalbėti švėkšniškis Petras Čeliauskas, autorės klasės auklėtojas: „Už poros metų gimnazija švęs devyniasdešimtmetį. Man teko garbė būti 18-os laidos abiturientu, gerbiamai Irenai – 30-os. Turime nemažai garbingų žmonių, puikių gydytojų, o štai rašytojų – ne toks ir didelis būrelis: Rimantas Černiauskas, Antanas Ramonas, Birutė Lengvenienė ir štai Irena. Džiaugiamės jos talentu rašyti. Bus ir penkta, ir šešta knyga. Aš žinojau, kad jos talentas kalbėti gražia lietuvių kalba didelis. Jaučiasi, kad rašė lietuvių kalbos mokytoja. Na, aš pasiilgau dialogų, mes, vyrai, jau tokie… (juokiasi)“.
Bendraklasė, buvusi mokytoja Ona Pintverienė apie knygą sakė: „Ji aktuali. Juk meilės, likimo temos svarbios visais laikais. Ypač meilės“. Anot kitos bendramokslės Elvyros, Irenos knygos tikroviškos, apie gamtą, žmonių gyvenimus. Pastebėjimai išreiškiami gražia kalba. Tiki, kad tai ne paskutinė jos knyga.
Dalia Žibaitienė pasidžiaugė, kad kultūra „žydi“, kad Šilutėje turime kultūrai atsidavusių žmonių: „Irena Arlauskienė savo knygoje sukūrė tokių magiškų vaizdų, apie kuriuos norisi svajoti, pavadinčiau juos – neišsipildžiusi būtis. Skaitai knygą ir jauti, kaip iškeliama žodžio magija – tikrovė susiduria su fantastika. Žavi žodingumas, meninis lygis, turtingas žodynas. Skaitydama jutau, kaip novelėse susiduria sąmonės ir pasąmonės srautas – tarsi tu pats čia gyventum. Knygai reikia eiti į žmonių širdis ir žadinti žmonių jausmus – ilgesį švarios būties“.
Mokytoją Anatolijų Žibaitį sužavėjo tai, kad knygoje nėra išorinio konflikto – ne į tokius dalykus kreipiamas dėmesys. „Aišku, šios knygos skaitytojas ne tas, kuris skaito detektyvus. Čia reikia ieškoti atsakymų į kitokius – širdies, būties, tarpusavio santykių, meilės – reikalus. Skaičiau pamažu – negalėjau bėgte bėgti per puslapius…“ – dalijosi mintimis mokytojas.
Knygos dailininkė Neringa Matačiūtė sakė labai mėgstanti rašytojas moteris. „Piešdama iliustracijas jų knygoms, jaučiuosi lyg kokia suokalbininkė. Nepiešiau žmonių veidų – jų paveikslus tegul susikuria kiekvienas skaitytojas“.
Irenos sesuo Jadvyga paatviravo: „Man iki šiol tebešviečia pirmoji knyga. Šią knygą skaičiau „gabaliukais“ (taip man ją siuntė), ir dažnai sakiau, kad „jai trūksta druskos“. Gerai, kad Irena manęs neklausė, gal būtų ją sugadinusi. Irena savo knygoje viską perduoda gera šviesa – sklinda švelnumas, geras humoras. Ir mintys gražiai liejasi“.
Skambėjo jaunųjų smuikininkių ir mokytojų atliekamos melodijos, leidusios susirinkusiems pamąstyti apie išgirstus tekstus,. Rankose margavo gėlės, prašydamos greičiau būti atiduotos knygos autorei. Nusitęsė eilutė norinčiųjų gauti autorės dedikuotą naująjį leidinį.

Birutė Morkevičienė