Paminklas Vincui Kudirkai Kudirkos Naumiestyje (skulpt. Vincas Grybas). Nuotrauka iš Vikipedijos

Vincas Kudirka, kurio 163-iąsias gimimo metines pažymime rytoj, paskutinę 2021 m. dieną – gruodžio 31-ąją, seniai yra tapęs chrestomatine asmenybe – Lietuvos tautinio atgimimo šauklys, „Varpo“ leidėjas ir redaktorius, Lietuvos himno autorius. Tik mažai yra žinančių, koks spalvingas, pasiaukojantis Lietuvai buvo šio žmogaus asmeninis gyvenimas.

V. Kudirka gimė Vilkaviškio apskrities Paežerių kaimo pasiturinčio ūkininko šeimoje paskutinę 1858 m. gruodžio dieną. Iš tėvo jis paveldėjo atkaklumą, iš motinos – meninius polinkius. Motina mirė, kai jam tebuvo dešimt metų. Beje, jis turėjo ir gerokai jaunesnę sesutę. Likęs našlys, tėvas vedė kitą moterį, kuri buvo vyresnė už savo įsūnį vos šešeriais metais. Vėliau V.Kudirka sulaukė dar keturių seserų ir dviejų brolių.

Paežerių mokykloje, Marijampolės gimnazijoje prasiskleidė įgimti V.Kudirkos meniniai ir intelektualiniai gabumai, charakteris. Jaunasis Vincas mėgo meną, šokius salonuose, domėjosi lenkiška kultūra. Baigęs šešias klases, tėvo verčiamas 1877 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, kurioje lietuvybė buvo nuvertinta. Po poros metų V.Kudirka buvo pašalintas iš seminarijos. Už ką? Oficiali priežastis – dėl pašaukimo stokos.

Dėl to netekęs tėvo paramos grįžo į Marijampolę baigti mokslų gimnazijoje. 1881 m. išvyko studijuoti į Varšuvos universitetą. Ten jis patyrė daug vargo, skurdo, bet nestokojo įprasto jam merginų dėmesio. Mat buvo elegantiškas, linksmas, iškalbus, grojantis smuiku, kuriantis eiles jaunuolis.

V. Kudirka ir moterys

V. Kudirkos asmenybės portretą paryškina dviejų kilnių moterų siluetai. Vienos jos, Valerijos, minimas V. Kudirkai būnat gimnazistu. Antroji mergina, kurios gyvenime V. Kudirka paliko gilius pėdsakus, buvo Amelija. Su ja jis susipažino studijuodamas Varšuvoje mediciną, pasirinkęs profesiją, leidusią jam po studijų pasilikti Lietuvoje. Būsimasis gydytojas, Varšuvoje tapęs Artichovičių nuomininku, krito į akį jų dukrai gimnazistei Amelijai. Ji karštai pamilo jauną žavų kambario nuomininką iš Lietuvos. Nebuvo jai abejingas ir V. Kudirka, tačiau tuo metu jis jau turėjo kitą mylimąją – Lietuvą.

1883 m. pasirodė pirmasis „Aušros” numeris, tiesiog sukrėtęs V. Kudirką. Perskaitęs laikraščio pirmąjį numerį pasijuto esąs lietuvis, laikė šį įvykį savo antruoju gimtadieniu. 1885 m. V. Kudirka parašė „Aušrai” savo pirmąjį lietuvišką nereikšmingą kūrinį – satyrinį eilėraštį „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos“.

V. Kudirka buvo pašalintas Varšuvos iš universiteto už socialistų literatūros vertimą ir net atsidūrė kalėjime. Tačiau tai nenumarino kovinės V. Kudirkos dvasios. Kai 1887 m. V. Kudirkai pavyko grįžti į universitetą, jis jame įkūrė Varšuvos lietuvių studentų patriotinę draugiją „Lietuva”. V. Kudirka su bendraminčiais 1889 m. išleido pirmąjį „Varpo“ žurnalo numerį. Jį redagavo laikydamas baigiamuosius egzaminus universitete.

„Varpas“ buvo literatūros, politikos ir mokslo žurnalas, spausdintas Tilžėje ir Ragainėje.

Nuo 1890 m. greta „Varpo” V. Kudirkos iniciatyva ėjo ir valstiečiams skirtas laikraštis „Ūkininkas“. „Varpo“ leidyba ir pražydusi meilė Lietuvai išskyrė Ameliją su V. Kudirka. Beje, 1892 m. pavasario dienos V. Kudirkai Tilžėje, kur jis vyko „Varpo“ reikalais, buvo lemtingos – nuvargęs susmuko ant laiptų, iš plaučių pirmą kartą prasiveržė kraujas…

Varšuvoje likusi Amelija labai išgyveno išsiskyrimą su V.Kudirka, tačiau ilgainiui ištekėjo ir Antrojo pasaulinio karo sūkuryje su vyru atklydo į Lietuvą, į Vilniaus kraštą. Pasibaigus karui, Amelija mokytojavo Nemenčinėje. Jos bevardis kapas yra kažkur prie Nemenčinės.

Vėl sutiko Valeriją

Baigęs universitetą jaunas gydytojas V. Kudirka 1890 m. rudenį dirbo Šakiuose, kur parašė didžiąją savo publicistikos dalį, išvertė Bairono „Kainą”, subūrė styginių instrumentų ansamblį. Štai šioje vietoje, Šakiuose, dera grįžti prie Valerijos, į kurios jausmus neatsakė V. Kudirka, būdamas gimnazistu. Ištekėjusi už nemylimo dvarininko K. Kraševskio, Valerija susilaukė su juo dukters Marijos. Po vyro mirties Valerija pardavė praskolintą dvarą ir su dukra grįžo gyventi į Šakius pas tėvą. Čia ji vėl susitiko su V. Kudirka, jaunu gydytoju.

Kai sergantis džiova V. Kudirka dėl politinių motyvų pateko į Kalvarijos kalėjimą, Valerija jį iš ten išlaisvino, parašiusi laišką Palangos ir Kauno gubernijos žandarų valdybos padėjėjui ir garantavusi už jo deramą elgesį ateityje. Išlaisvintą iš kalėjimo V. Kudirką Valerija išsiuntė gydytis prie Juodosios jūros. 30-metės Valerijos ir 33 metų jos mylimojo V. Kudirkos draugystė tęsėsi septynerius metus.

1894 m. Valerija apsigyveno Naumiestyje, įkūrė krautuvėlę, kurios antrajame aukšte apsigyvenęs V. Kudirka toliau rašė, kūrė satyras – jis laikomas satyrinio žanro kūrėju. 1899 m., pačioje V. Kudirkos gyvenimo pabaigoje, išėjo jo poezijos rinktinė „Laisvos valandos”. Daugelis tos rinktinės eilėraščių yra proginiai. Pavyzdžiui, „Labora“ parašytas universiteto baigimo proga, o „Tautiška giesmė“ skirta „Varpo” dešimtmečiui pažymėti.

V. Kudirkos sužadėtinė – Lietuvos literatūra

Beje, Lietuvos himnu tapęs eilėraštis buvo parašytas būtent Valerijos namelio antrajame aukšte, tiksliau, mansardoje. Valerijai gyvenimas su V. Kudirka buvo pasiaukojanti meilė, o jos mylimajam – darbas atgimstančiai tėvynei. Nesulaukdama V. Kudirkos pasiūlymo sukurti šeimą, Valerija pati pasipiršo, bet V. Kudirka atsakė: „Aš jau turiu sužadėtinę – tai Lietuvos literatūra“.

Didysis varpininkas – taip V. Kudirką pavadins atgimusi Lietuva – mirė ant Valerijos rankų. Pusmetį prieš mirtį jis gyveno nedideliame name, į kurį jį, sunkiai sergantį, draugai perkėlė po to, kai Valerijos krautuvėlė (dabar toje vietoje stovi V. Kudirkos muziejus) bankrutavo ir moteris grįžo į Šakius. Iš ten ji važinėdavo į Naumiestį lankyti sunkiai sirgusio savo mylimo žmogaus. Jį prižiūrėjo tame mažame namelyje (dabar jo vietoje stovi paminklinis akmuo) gyvenusi Petronėlė Krūzaitienė su dukra Marija. Likimas lėmė būtent jai, Valerijai, būti šalia V. Kudirkos jo mirties valandą, užspausti jo akis ir palydėti į Meištų kalnelį.

Gyvenimas baigėsi sulaukus vos keturiasdešimties

Beje, V. Kudirka labai mėgo pasivaikščioti Meištų šilelyje, į kurį jis eidavo drauge su Valerija ir jos dukra tiltu, apglėbusiu Šešupę. Valerija ant mylimojo kapo pastatė kuklų medinį kryžių.

O kaip radosi dabar mums žinomas paminklas?

Iki V. Kudirkos gyvenimo pabaigos jį šelpęs Vilniaus veterinarijos gydytojas bakteriologas E. Nonevičius prie Rasų kapinių už kelis šimtus rublių nupirko nulaužto ąžuolo pavidalo paminklą, pasirūpino iškalti jame „Lietuva, Tėvyne mūsų“ ir nusiuntė ant V. Kudirkos kapo. Paminklą stačiusieji, norėdami įsitikinti, kuriame iš dviejų žolėmis apaugusių kapų palaidotas V. Kudirka, viename jų rado tamsiu aksomu aptrauktą karstą – būtent tokiame karste buvo palaidotas tautos žadintojas – ir metalinį vainiką, laidotuvių metu įmestą į duobę.

V. Kudirkos gyvenimas liepsnote liepsnojo ir tose liepsnose pats anksti sudegė. Valerija po mylimojo mirties išvyko į Varšuvą, kur ir mirė. Valerijos dukra Marija Kraševskytė-Kačanovska, gerbdama motinos mylimąjį V. Kudirką, išsaugojo jai, Marijai, iš Jaltos V. Kudirkos rašytus laiškus, motinai dovanotą eilėraščių rinkinio „Laisvos valandos” rankraštį. Po Antrojo pasaulinio karo 70-metė Marija perdavė minėtas relikvijas (laiškai yra saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje) Lietuvai. Didysis varpininkas mirė vos sulaukęs 40-ojo gimtadienio – 1899 m. lapkričio 16-ąją.

Taip apie Vincą Kudrką rašė Virginija Skučaitė (https://www.diena.lt/)