Vienoje kelio pusėje Meišlaukiai, kitoje – Kavoliai

Meišlaukiai, Kavoliai du iš 18 Usėnų seniūnijos kaimų. Abu nutolę 7 kilometrus nuo Usėnų gyvenvietės. Į Meišlaukius ir Kavolius tenka išsukti iš žvyruoto kelio ir netrukus atsiremti į kryžkelę. Kairėje – raudonų plytų namas, primenantis bažnyčią, dešinėje – žvyruota gatvė, skirianti du kaimus. Dešinėje Medeinos gatvės pusėje driekiasi Meišlaukiai, kairėje – Kavoliai. Kaimų gyventojai produktų nusiperka kartą per savaitę atvažiuojančioje automobilinėje parduotuvėje. Sunegalavę jie skuba į Usėnuose, Juknaičiuose esančius medicinos centrų filialus arba į Šilutę.

Buvusioje Kavolių mokykloje šeimininkauja Petrauskai ir Timpos.

Buvusi Kavolių mokykla
Bažnyčią primenantis šimtametis raudonų plytų pastatas, kaip ir daugelis kitų per ilgus metus nesunykusių šio krašto statinių, yra buvusi mokykla. Kaimo žmonės sako, kad šioje mokykloje vos sutilpdavę ją lankiusieji vaikai.
Prieš keliasdešimt metų čia apsigyveno Petrauskai, kitą dalį įsigijo veikusios parduotuvės šeimininkai Timpos. Ponia Stanislova Petrauskienė sako, kad kasmet atvažiuojantys vokiečiai fotografuoja mokyklą, kurioje kažkada jie mokėsi. Raudonplytį pastatą nuo Geležinkelio gatvės skiria šimtametės liepos, o kieme stūkso kaštonai. Kitoje gatvės pusėje, pasak S. Petrauskienės, vokiečių laikais buvusi karčema.
Pas kavoliškį Antaną Arnašių
Praveriu kavoliškių Arnašių namų duris. Nieko nelaukdamas pro kojas į vidų šmurkšteli katinas. Katino išsigandusios sučirškia papūgos. Atsiliepdamas į sparnuočių triukšmą iš kambario išeina šeimininkas Antanas Arnašius. Šiek tiek nustemba išvydęs nekviestą viešnią, į namus įleidusią kiemo katiną. Katiną išprašo, o mane kviečia prisėsti.
Šeimininkas pasakoja, kad eidamas 83-ius metus pasigenda stiprybės, todėl ūkį perleido savo jauniausiam sūnui Mindaugui. Šis jau yra sumainęs žiedus su klaipėdiete Viktorija, nepabūgusia gyvenimo kaime. Mindaugas neseniai atšventė savo 30-metį. Su žmona augina vienerių metų sūnų Augustą.
Netrūko vaikų šurmulio
Senolis Antanas pasakojo, kad šiuose namuose niekada netrūkę linksmo vaikų klegesio. Su žmona Aldona jis užaugino net 10 vaikų. Nė vienas neužsikrėtė Lietuvą siaubiančiu emigracijos virusu. Tiesa, Mindaugas buvo išvykęs padirbėti į Norvegiją. Iš ten grįžęs, tėvų namus prikėlė naujam gyvenimui, juos rekonstravo. Iš kur toks nagingas, spėlioti nereikia, mat ir jo tėvas namus tvarkė savo rankomis. Tik, pamena, namuose dirbti tekdavo naktimis.
„Didelę šeimą maitinti reikėjo. Dirbau fermose, lauko darbus. Taigi, namams tvarkyti likdavo tik naktys“, – pasakoja Antanas, rodydamas vieną iš paskutinių savo darbų – tekintus laiptus.
Antano ir Aldonos Arnašių ūkyje visada būdavo tiek gyvulių, kiek tik sutilpdavo tvarte. Ir dabar dar yra likusios kelios telyčios. Tačiau jas jau parduos, žemę užsės javais, mat sūnus neturi laiko nuolatos suktis apie gyvulius.

Kairėje Medeinos gatvės pusėje driekiasi Kavoliai, dešinėje – Meišlaukiai.

Sūnus kuria naują įvaizdį
Senolis Antanas pasakoja, kad Mindaugas apkalė namą, pakeitė vidaus interjerą, trinkelėmis kloja kiemą. Marti Viktorija rūpinasi, kad prie namų žydėtų gėlės, dekoratyviniai medeliai, už tvarto senajame sode pasodinta naujų veislių obelų.
„Mūsų viskas buvo paprasčiau. Kieme netrūko purvynės, o dabar sūnus privežė žvyro, išlygino kiemą, kloja trinkelėmis. Viską moka pats daryti. Aš jau negaliu padėti, tad kartais sūnui patalkina jo uošvis“, – pasakojo Antanas.
Anksčiau susėdęs su žmona prie stalo abudu akis „ganydavo“ pro langą, tai dabar dažniau akys krypsta į virtuvėje esantį televizorių. Iš ten sužino viso pasaulio naujienas, o kas dedasi rajone – iš mūsų laikraščio „Pamarys“.
Šviesūs prisiminimai
Antano Arnašiaus tėvui ištisus aštuonerius metus teko tarnauti Rusijos caro kariuomenėje. Į namus grįžo tik po revoliucijos. Šeimą sukūrė vėlai, su žmona augino 4 vaikus. Tėvas sulaukė 88 metų, palaidotas Teneniuose. „Atsikėlę čia gyventi nesusigaudėme: kaimynai laidoti veždavo į Lietuvą ir mes vežėme. Sunki buvo paskutinė kelionė: šalta, slidu…“ – mena senolis Antanas. Pamena, kad su tėvais gyveno Pjaulokiuose (kaimas jau 1644 m. paminėtas Švėkšnos dvaro inventoriaus knygoje), turėjo 10 ha žemės. Žemė buvo prasta, pusė – vien gyvatynai. Iš melioruojamų kaimų buvo atkelti į Kavolius. Augino 4 vaikus, iš jų belikę Antanas ir jo sesuo Adelė, beje, taip pat gyvenanti Kavoliuose.
Su grauduliu Antanas prisimena savo žmonos Aldonos paskutinę kelionę prieš ketverius metus… Pasak Antano, ji vis pasiskųsdavo nugaros skausmais, tačiau pas daktarus neskubėjo.
Praeitį fiksuoja bibliotekininkė
Daugumoje Mažosios Lietuvos kaimų vaizdas po karo pasikeitė. Vietiniai gyventojai buvo priversti palikti namus, o į ištuštėjusias jų sodybas buvo atkelti žmonės iš kitur. Netrukus užžėlė takeliai į senąsias evangelikų kapinaites…
Kavolių ir Meišlaukių kaimuose yra po dvi gatves. Kavoliuose gyvena 51, Meišlaukiuose – 68 gyventojai. Usėnų seniūnijos raštvedė Virginija Šikšniuvienė pastebi, kad šių vietų gyventojai pastaraisiais dešimtmečiais nelabai tesikeitė.
1991 m. duomenimis, Kavoliuose gyveno 82, Meišlaukiuose – 63 žmonės.
Pasak ponios Virginijos, kiekvieną vasarą į šiuos kaimus traukia turistai iš Vokietijos – buvę šio krašto gyventojai ar jų giminaičiai. Būtinai aplanko senąsias Kavolių kapinaites, kuriose stūkso ir gamtos paminklas – gal 1000 metų senumo ąžuolas.
Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Usėnų filialo bibliotekininkė Onutė Miliauskienė pamena, kaip ją užbūrė Kavolių kapinaičių dvasia, kai ji čia apsilankė kapinaičių šventėje. Gyvenanti netoli kapinių nuolat jautė joms baimę, tačiau po šventės kapinaitėse viskas pasikeitė. Ji pradėjo domėtis šio krašto praeitimi. Vaikščiojo po kaimus, kalbino senuosius gyventojus, fiksavo jų trobesius, lankė senąsias kapinaites.
Pėsčiomis apeiti nebuvo lengva. Į šią veiklą įsitraukė krašto gyventojas ūkininkas Richardas Lolat, mokiniai. Per kelerius metus nuveikta daug darbų. Veikla išaugo iki pažintinių edukacijų, kolektyvinių ekspedicijų organizavimo. Užmegzti ryšiai su mokslininkais padėjo išmokti teisingo medžiagos fiksavimo.
„Pamarys“ jau informavo, kad bibliotekininkės pilietinė iniciatyva buvo pastebėta ir įvertinta – jai įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukime Lietuvai“.
Pripažintas Metų gelbėtoju
Kitoje Medeinos gatvės pusėje – Meišlaukiai. 25 numeriu pažymėtame daugiabutyje pernai siautėjo gaisras. Laiptinėje dar tebejuoduoja gaisro pėdsakai. Šio namo gyventojas Arūnas Siminauskas, iš ugnies gniaužtų išgelbėjęs mažus vaikus ir kaimynus, už parodytą drąsą pelnė Metų gelbėtojo vardą. Šventinėje TV3 laidoje jam buvo įteikta „Lietuvos garbės“ statulėlė.
Šįkart A. Siminausko sutikti nepavyko, tačiau apie gaisrą ir gyvenimą Meišlaukiuose sutiko papasakoti A. Siminausko uošvė Zosė Stražinskienė. Su ja susėdame ant suolelio daugiabučio kieme.
„Mano žentas Arūnas yra geras, juo nesiskundžiu. Svarbiausia, kad myli vaikus. Tądien jis juos prižiūrėjo. Kaip tik buvau atėjusi pasikalbėti su juo, kai iš laiptinės parbėgusi proanūkė Iveta pasakė užuodžianti dūmų kvapą. Su žentu išėjome į laiptinę ir išvydome pirmame aukšte, pro kaimyno Lotužio buto duris besiveržiančius dūmus…
Šeimininko nebuvo namie, mat jis dirba Šilutėje. Namie su mažais vaikais buvo jo dukra Daiva. Įpuolęs Arūnas pamatė, kad Daiva neša vandenį gesinti, sušuko, kad neštų vaikus, pats griebė vieną. Kai Arūnas suskubo į antrą aukštą, patekti per karštį ir dūmus jau nebebuvo įmanoma. Išbėgęs į kiemą, pagriebė senutėles, sukrypusias kopėčias, užlipo iki antrojo aukšto lango ir, per jį patekęs į vidų išnešė bei perdavė apačioje laukiančiam kaimynui Stanislovui Vobolevičiui vieną po kito keturis vaikus… Netrukus atvažiavo ugniagesiai. Po gaisro likti namuose negalėjome. Lubos, sienos buvo vien smalkės. Teko viską keisti“.
Ilgametė daugiabučio gyventoja Zosė Stražinskienė dar papasakojo, kad į Meišlaukių kaimą atsikėlė iš melioruojamų Vaitkaičių. Apsigyvenę aštuonbutyje augino 6 vaikus. Meišlaukių kaimo daugiabutyje gyvena ir Zosės dukros Rima ir Virginija, auginančios po 5 dukreles. Ir anūkės jau turi savų vaikų. Taigi, iš 8 daugiabučio butų – dauguma Zosės Stražinskienės artimieji.

Laima PUTRIUVIENĖ

Rekomenduojami video

Visi naujausi straipsniai

Sergamumas gripu intensyvėja

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, Lietuvoje sausio 27 d.- vasario 2 d. (5-ąją savaitę) bendras sergamumo gripu, ūminėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis (ŪVKTI) ir COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) rodiklis dar padidėjo ir siekė 1910,5 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Ankstesnę savaitę jis buvo mažesnis – 1848,6 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Šį gripo sezoną sergamumo rodiklis yra didesnis nei pernai tuo pačiu metu (2024 m. 5-ąją savaitę siekė 1783,2 atvejo 100 tūkst. gyventojų). Tačiau, atsižvelgiant į daugiametę dinamiką, kol kas matomas

2025 m. sausis – Šilutės krašto istorijoje

Hidrometeorologijos tarnyba, apžvelgdama šių metų sausio mėnesio orus, Šilutę ir Ventę bei Vakarų Lietuvą minėjo ne kartą. Sausio mėn. vidutinė oro temperatūra Lietuvoje buvo 2,0 °C. Kartu su 1989 m. sausiu tai buvo antras pagal šiltumą sausis nuo 1961 m., šiltesnis buvo tik 2020 m. sausis su 2,8 °C temperatūra. Vėsiausia buvo rytiniame pakraštyje, 0,9-1,5 °, šilčiausia buvo vakariniame pakraštyje, 2,5-3,1 °C. Aukščiausia oro temperatūra siekė 7,7-11,0 °C. Aukščiausiai oro temperatūra pakilo sausio 28 d. Kalvarijoje, iki 11,0 °C –

Pradedama 2025 metų „Medžių Eurovizija“: padėkite Lietuvos atstovui nugalėti

Varniškių ąžuolas, 2024 metais laimėjęs Lietuvos medžio titulą, pradeda kelionę link 2025 metų Europos medžio titulo. Šį konkursą galima drąsiai vadinti Europos medžių „Eurovizija“, todėl vasario 3 dieną prasidėjusiame balsavime šalies gyventojai yra kviečiami aktyviai balsuoti ir palaikyti savo favoritus: vienas žmogus gali atiduoti balsą už du skirtingus medžius. Šiemet konkurse be Varniškių ąžuolo varžosi dar 14 pačių įvairiausių medžių iš Belgijos, Čekijos Respublikos, Vengrijos, Ispanijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Nyderlandų, Portugalijos, Prancūzijos, Slovakijos, Ukrainos. Visi medžiai-dalyviai yra

Vasario 5 d. prasidėjo žiemos priėmimas į profesines mokyklas

Vasario 5 d. prasidėjo šių metų pagrindinio priėmimo į profesines mokyklas žiemos etapas. Stojantieji prašymus mokytis bus kviečiami teikti iki vasario 13 d. „Šiemet didžiausią dėmesį skiriame inžinerijos, taip pat sveikatos priežiūros, paslaugų sektoriaus profesionalų rengimui – šiose profesinio mokymo programose numatyta daugiausiai valstybės finansuojamų vietų. Galimybės įgyti paklausią profesiją atviros kone visiems: tiek jaunimui, tiek suaugusiesiems, taip pat jau įgijusiesiems išsilavinimą ar profesinę kvalifikaciją ir jos dar neturintiems“, – sako švietimo, mokslo ir sporto viceministras Rolandas Zuoza. Kvietimų mokytis

Taip pat skaitykite