Vienintelė Šilutės laikrodininkė Lidija Mikutienė

Pasiteiravus šilutiškių, kur geriausiai mieste taiso laikrodžius, visi it susitarę rekomenduoja Šilutės seniūnijoje, pirmajame aukšte įsikūrusią laikrodžių taisyklą. Pasirodo, ten, mažame kambarėlyje, dirba vienintelė miesto laikrodininkė Lidija Mikutienė. Laikrodžių remontu meistrė užsiima daugiau kaip 39-erius metus.

Neša ne tik laikrodžius
Šilutiškiai į taisyklą neša ne tik laikrodžius, bet į L. Mikutienę kreipiasi ir sugedus lygintuvui ar net … žiūronams. Yra atnešę ir šautuvą su optika, mikroskopą…
Panašu, kad jai tikrai nėra nieko neįmanomo.

„Atneša, kai iškrenta koks varžtelis, sutvarkau… Žinoma, visada apžiūriu, įvertinu, ar sugebėsiu. Tuos daiktus dažniausiai dėl iškritusių varžtelių neša…“ – paaiškino laikrodininkė. Moteris puikiai prisimena, jog 1991-aisiais, kai Lietuva tapo nepriklausoma respublika, kraštiečiai ėmėlaisvai keliauti, vis parsiveždavo įmantriausių laikrodžių. Iki šiol meistrei juoką kelia laikrodis–traukinys. „Iki tol matydavome tik rusiškus, mechaninius laikrodžius, vėliau jau įdomesnius. Pavyzdžiui, atneša laikrodį–traukinį. Nemažą garvežį. Žiūriu ir nesuprantu, kas čia… Pasirodo, jame įtaisytas laikrodis ir su elementais. Kai skamba žadintuvas, jis pradeda ūkti. Garų neleido, bet jau garsas!.. Kol neužspausi jam kamino, tol jis kauks ir važiuos toliau“, – linksmai pasakoja ponia Lidija.

„Vienkartiniai“ laikrodžiai
Į laikrodininkę šilutiškiai kreipiasi dėl smulkaus remonto: pakeisti elementą ar stikliuką, patrumpinti ar pailginti laikrodžio apyrankę… L. Mikutienė pastebi, kad mechaninių laikrodžių atneša vis mažiau, dabar daugelis nešioja „vienkartinius“ – kiniškus elektroninius laikrodžius. „Anuomet jau kalbėdavo žmonės, kad užsienyje gausu „vienkartinių“ laikrodžių. Nesuprasdavau, ką tai reiškia. Kaip taip gali būti! Juk išardai, sutvarkai ir vėl nešioji. Taip maniau, kol neatnešė vieną tokį man sutvarkyti… Pamačiau, kad tas laikrodis neturi varžtų, tuomet supratau, kad jo negalima net išardyti…“, – pasakojo meistrė. Anot jos, dabar ne tik jaunuoliai, bet ir vyresnio amžiaus žmonės nešioja tokius laikrodžius.

Daugelis atnešusių laikrodžius iškart perspėja, kad sugedo „vienkartinis“ laikrodis, ir abejoja, ar jį bepavyks prikelti. L. Mikutienė ir tokį sutvarko, tik žmonėms paaiškina, kad „vienkartiniai“ laikrodžiai yra plastmasiniai, ant jų uždėta plokštelė tik dėl tvirtumo, todėl dažnai tenka keisti visą mechanizmą su varžtukais.

Beveik 40 metų Šilutėje laikrodžius taiso Lidija Mikutienė.

Žinoma, yra ir ilgaamžių laikrodžių, kurių mechanizmai, pasak laikrodininkės, metaliniai, dantračiai stambūs, galingos spyruoklės. Jei „vienkartiniai“ laikrodžiai veikia vos metus, tai yra tokių, kurie eina visą gyvenimą. „Jie vos ne amžini. Tie laikrodžiai ne su elementais, bet su akumuliatoriais, pasikrauna nuo šviesos. Svarbu tokius laikrodžius laikyti ne stalčiuje, bet po lempa ar ant palangės. Tuomet jie veiks amžinai“, – patikino L. Mikutienė. Ji paaiškino, kad kiti akumuliatoriai pasikrauna nuo rankos judesio.

Svajonė buvo kita
Lidija Mikutienė gimė ir augo Šilutėje. Baigusi vidurinę mokyklą tvirtai žinojo, kad mokysis graverės amato. Deja, likimas jai jau buvo numatęs laikrodininkės kelią. Mėnesį po vidurinės mokyklos baigimo teko padirbėti laukuose, vėliau ėmė dvejoti pasirinkta specialybe, todėl iškart nestojo mokytis. Metus iki mokslų L. Mikutienė dirbo kasininke vaistinėje. Tai, anot jos, buvo įvairus ir kruopštus darbas, todėl ėmė dvejoti, kokią specialybę rinktis.

„Mama parsinešdavo namo dvi buhalterines knygas. Ne kartą reikėjo padėti jai surašyti ir patikrinti skaičius… Labai patiko, todėl dar svarsčiau ir apie buhalterės profesiją“, – pasakojo Lidija. Vis dėlto po metų tvirtai apsisprendusi su drauge ėmė ruoštis mokytis graverės specialybės, tačiau paaiškėjo, graverių amato nebėra anos mokyklos profesijų sąraše… Tokiu būdu 1979-aisiais meistrė įstojo į Vilniaus 47-ąją technikos mokyklą mokytis laikrodininko-graverio specialybės.

Graverės profesija meistrę žavėjo dar mokykloje. Kodėl? Mat L. Mikutienė kartu su dar viena mokine mokėjo dailiai rašyti. Tai pastebėję mokytojai negailėjo pagyrų ir užduočių – kasmet tekdavę perrašyti mokyklos sienlaikraštį. „Kiekviena klasė leido po sienlaikraštį. Kadangi mes su drauge gražiai rašėme, tai teko praktikuotis jį perrašinėjant. Lapai buvo dideli, gal sienos didumo… Mes nesiskundėme, nes patiko kaligrafija. Matyt, todėl abi ir ieškojome panašios specialybės“, – prisiminė laikrodininkė.

L. Mikutienė augo kartu su keturiais broliais. Šeimoje nebuvo nė vieno, kuris domėtųsi laikrodžių taisymu. Tėtis ilgus metus dirbo staliumi, baldžiumi, o mama mėgo siūti, tačiau daugiausiai išdirbo prekyboje. Pranešusi šeimai apie laikrodininko mokslus, Lidija sulaukė neigiamos reakcijos, ypač iš senelio: „Senelis man nieko nepasakė, tylėjo, tačiau pasakė mamai. Klausė, ar tai ji dirbs, ar ji supras, ar bobai laikrodžius taisyti reikia?!“

Kelias į Šilutę
1981-aisiais L. Mikutienė įgijo laikrodininko-graverio specialybę. Iškart po mokslų buvo išsiųsta praktikai į Plungę. Tiesa, kitais metais teko praktiką atlikti ir Šilutėje. Per ketverius metus Plungėje meistrė išmoko žemaitiškai, ten susipažino ir su būsimu vyru. Būdama 25-erių metų ištekėjo ir sugrįžo į Šilutę. Vargu, ar būtų grįžusi, jei ne tėvelio sušlubavusi sveikata. Dabar moteris nesigaili, ji laiminga ir džiaugiasi gyvenanti Pamaryje. Lidija su vyru užaugino tris dukras. Vyresnioji – Monika gyvena Telšių rajone, Ieva – Švedijoje, o jauniausioji – Agnė gyvena netoli Ramučių. Lidijos džiaugsmas – penki anūkai.

Pasak L. Mikutienės, darbo pradžia lengva nebuvo. Šilutėje įsidarbino vienoje laikrodžių taisykloje, tačiau ten išdirbo neilgai. Anot jos, darbo buvo nedaug, mažino darbuotojų skaičių ir ją, kaip vėliausiai priimtą, atleido. „Tada svarsčiau, ką daryti. Įsidarbinau draudimo agente, vėliau išėjau motinystės atostogų ir… „atsidarė“ Lietuva“, – pasakojo laikrodininkė. Meistrė pamena, jog Lietuvos nepriklausomybės metais visi ėmėsi įvairiausios veiklos, galėjo dirbti, ką tik panorėję. Taigi, pradėjo dirbti savarankiškai, atidarė laikrodžių taisyklą. „Tai buvo mano darbas. Man patinka, man smagu… Vis pamenu senelio pasakytus žodžius: „Ar ji dirbs?“ Štai dirbu jau beveik 40 metų. Likimo ironija. Anuomet išmetė, nes atėjau paskutinė. Dabar esu vienintelė, o gal ir paskutinė laikrodininkė Šilutėje…“ – šypteli laikrodžių meistrė.

Darbas – moterims
Pasiteiravus, ar yra sulaukusi klientų nuostabos dėl to, kad laikrodžius taiso moteris, meistrė nusijuokė ir papasakojo ne vieną nutikimą. Šilutiškiai jau buvo įpratę matyti laikrodininkę moterį, tačiau Plungėje kiti nė nežinojo, kad laikrodžius taiso moteris, mat sugedusius laikrodžius priimdavo priėmėjas – žmogus, kuris sėdėdavo prie langelio.

Meistrai užsiimdavo taisymu kitame kambaryje ar net kitame aukšte. „Pamenu, atlekia vyrukas – tada jau Šilutėje dirbau – atidaro duris ir sako: „O! Visą pasaulį apvažiavau, bet kad senjoritos laikrodžius taisytų, dar nemačiau!“ Ką atsakysi? Gal ir netaisė…” – pasakojo moteris.

Žinoma, anot L. Mikutienės, laikrodžių remontas yra būtent moterų darbas, mat reikalauja didelio kruopštumo, kantrybės. „Mes, moterys, daugiau kantrybės turime. Pamenu, meistras tris dienas taisė žadintuvą. Galiausiai iš pykčio kai jau tvojo į sieną ir pats pro duris išgarmėjo… Greta taisyklos buvo įsikūrusi parduotuvė, žiūriu, naują žadintuvą parneša ir sako: „Man jis nervų nebegadins…“

Laikrodininkė pažymi, kad būna tokių gedimų, kurių tiesiog nerandi arba, kaip apakęs, nematai. Tokiais atvejais L. Mikutienė duoda kitam meistrui bent apžiūrėti. „Tris dienas taisai, nerandi gedimo. Dažniausiai dėmesį būni sutelkęs į vieną ar kitą vietą ir tiesiog nematai. Duodi kitam, anas iškart pasako: pažiūrėk ten ar ten“, – aiškino laikrodininkė.

Jaunimas nesidomi
Šilutės seniūnijos pastate L. Mikutienė laikrodžius taiso jau 7-erius metus. Anksčiau dirbo dviese, o dabar ketvirti metai – viena. Jos kolegė, buvusi Lidijos mokytoja, išėjo į pensiją. Šilutėje L. Mikutienė liko vienintelė laikrodininkė, kurią vargu ar kas pakeis. Mat laikrodininkystė – sunki profesija, o pasirengti jai tenka kaip senovėje, pameistraujant. Jaunuoliams tai neįdomu. „Vyresnioji dukra lyg ir domėjosi, lyg ir svarstė mokytis šio amato subtilybių. Deja, išvyko į Švediją ir ten gyvena. Galbūt anūkai susidomės. Man irgi šis amatas iš dangaus nukrito. Juk nei šeimoje, nei giminėje laikrodininkų nebuvo. Ką gali žinoti, kas bus ateityje…“ – svarstė L. Mikutienė.

Viktorija SKUTULIENĖ, autorės nuotr.

Rekomenduojami video

Visi naujausi straipsniai

Aptiko padirbą 20 eurų banknotą

Tauragės apskrities VPK praneša apie įvykius Šilutės rajone. Rugpjūčio 6 d. gauta specialisto išvada, kad liepos 24 d. iš parduotuvės H. Šojaus g., Šilutėje, išimta 20 eurų nominalo kupiūra yra padirbta. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Rugpjūčio 6 d. vėlų vakarą Karklų g., Šilutėje, vyras, gim. 1992 m., sukėlė fizinį skausmą nepilnametei, gim. 2010 m., o rugpjūčio 1 d. vėlų vakarą  fizinį skausmą sukėlė moteriai, gim. 1990 m. Vyras sulaikytas. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Rugpjūčio 8 d. vakare namuose Dariaus ir Girėno g.,

Orai: bus šilta ir palynos

orai

Hidrometeorologijos tarnyba praneša apie artėjančių dienų orus. Rugpjūčio 10 d., pirmadienį, naktį ir pirmoje dienos pusėje be lietaus, antroje dienos pusėje vietomis Vakarų Lietuvoje numatomas trumpas lietus, kai kur perkūnija. Vėjas naktį pietryčių, pietų, 4-9 m/s, dieną daugiausia pietų, vakare pajūryje pereinantis į vakarų, 7-12 m/s. Temperatūra naktį 10-15, pajūryje – 16-18 laipsnių šilumos, dieną – 23-28 laipsniai šilumos. Rugpjūčio 11 d., antradienį. daugelyje rajonų numatomi trumpi lietūs, kai kur su perkūnija. Vėjas naktį pietvakarių, vakarų, 7-12 m/s, pajūryje gūsiai

Paaiškėjo Nacionalinio šienpjovių čempionato nugalėtojai: renginyje triumfavo šienpjovė iš Vilniaus

šienpjovė

Rugpjūčio 8 d. Rupkalvių pievose (netoli Šilutės) nuaidėjo jau penktasis Nacionalinis šienpjovių čempionatas. Dalyviai iš visos Lietuvos čia susitiko ne tik išsiaiškinti, kas greičiausiai ir meistriškiausiai valdo dalgį, bet ir drauge puoselėti gyvą šienavimo dalgiu tradiciją. Čempionato svarbiausius titulus šiemet pelnė Metų šienpjovys Liudas Tauginas ir Metų šienpjovė Seda Bukauskienė. Nacionalinis šienpjovių čempionatas kasmet į vieną pievą suburia patyrusius šienavimo meistrus, pradedančiuosius ir visus, norinčius geriau pažinti senąją šienpjovystės tradiciją. Čempionate svarbus ne tik greitis – dalyvių darbas vertinamas pagal

Apendicitas nepasireiškia taip, kaip daugelis tikisi. Ar verta pasikliauti simptomų paieškomis internete?

Skaičiuojama, kad per gyvenimą su apendicitu susiduria maždaug vienas iš trylikos žmonių. Tačiau liga, kuri daugelį metų buvo laikoma kone neabejotinu bilietu į operacinę, šiandien vertinama kitaip. Pasak medicinos diagnostikos ir gydymo centro „Hila“ gydytojo chirurgo Sergejaus Trusovo, kai kuriems pacientams operacijos šiandien pavyksta išvengti, tačiau tam būtina labai tiksliai įvertinti ligos eigą. „Per pastaruosius metus gerokai pasikeitė požiūris į apendicito diagnostiką ir gydymą. Šiandien gydytojai turi tikslesnius tyrimus ir daugiau galimybių kiekvienam pacientui parinkti tinkamiausią gydymą, todėl vienodo sprendimo

Taip pat skaitykite