Kovo 29 d., Verbų sekmadienį, daugelis iš mūsų skubėjome į bažnyčią nešini pašventinti žalią kadagio ar švelnia pavasario žaluma apsipylusią beržo šakelę. Būtent tokia Žemaitijos krašto verba.

Vilniaus krašte Verbų šventė neįsivaizduojama be dailių, įvairiais raštais ir spalvomis išmargintų, iš džiovintų žolynų padarytų verbų. Verbos nuo seno simbolizuoja Gyvybės medį. Verba – atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Vilniaus krašte rišamos verbos savo spalvomis, raštais, savo dailumu traukia praeivio akį. Dažnas apsilankęs Kaziuko mugėje į namus grįžta nešinas verba – gražiu tautodailės dirbiniu.
Jau ir pas mus, Žemaitijos krašte, Verbų sekmadienį miestelių bažnyčiose galima pamatyti šventinamą iš Vilniaus krašto parsivežtą verbą. Retai mes pasiekiame Vilnių, tad kodėl nepabandžius iš džiovintų žolynų susirišti spalvingą verbelę patiems?
Prieš Verbas Vainuto seniūnijos salėje rinkosi moterys ir moksleivės pasimokyti rišti verbų. Edukacinį užsiėmimą organizavo Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro vadybininkė Nijolė Stanelienė (šio rašinio autorė – red. pastaba). Išsiaiškinusios gamtinės medžiagos paruošimo ir verbos rišimo pradmenis, renginio dalyvės kibo į darbą. Netrukus jų rankose sušvito iš javų varpų surištos, įvairiaspalviais sausučių žiedeliais išmargintos verbos. Smagu buvo matyti, kokį kūrybinį bendravimo džiaugsmą moterims ir moksleivėms suteikė šis užsiėmimas.
Manau, kad nepamirštant mūsų pačių krašto etninių papročių ir tradicijų pravartu pasižvalgyti ir į kitus regionus, pasidžiaugti, susipažinti su jų tautodailės dirbiniais, tradicijomis.

Kultūrinės veiklos vadybininkė Nijolė Stanelienė