Liepos mėnesį savo naujiems draugams aprodėme Rusnės salą. Mus gražiai priėmė, pažėrė daug įdomios informacijos, parodė sukauptus daiktus, menančius senovę, papasakojo apie čia gyvenusių žmonių įpročius, papročius, tradicijas. Viskas buvo gerai, kol mes nenuvažiavome iki Uostadvario. Gidė mums aiškino, kad Uostadvario švyturys buvo pastatytas ant Kuršių marių kranto, bet upės sąnašos vis didino Rusnės salą, dabar iki Kuršių marių kranto yra apie du kilometrus. Uostadvario švyturys ir pagalbiniai statiniai – tai sąmoningas ir būtinas statinys organizuojant vandens kelią Atmata – Minija – Vilhelmo kanalas – Klaipėda.

Uostadvaris.
Petro Skutulo nuotr.

Uostadvario pats pavadinimas pasako, kad tai uostas ir dvaras, tai yra gyvenimui ir ūkinei veiklai skirti pastatai. Pirmiausia į akis krenta ant Atmatos kranto pastatytas švyturys. Ant upės krantų paprastai švyturių nestatoma. Tuo labiau, tokios neplačios upės, kaip Atmata. Kam jis buvo pastatytas ir kokia šio švyturio paskirtis?
1865 metų rudenį buvo užbaigtas kasti 8 kilometrų kanalas nuo Lankupių iki Drevernos upės. Taip buvo pradėtas kasti vėliau kaizerio Vilhelmo vardu pavadintas kanalas, turėsiąs sujungti Atmatą su Klaipėdos uostu. Po 1871 metų karo tarp Prancūzijos ir Prūsijos, kurį pradėjo Prancūzija ir triuškinamai pralaimėjo, nemažai prancūzų karo belaisvių atkėlė ir į Klaipėdos kraštą. 1873 metais, vadovaujant vokiečių inžinieriams, 700 prancūzų karo belaisvių užbaigė kasti paskutinę 15 km kanalo atkarpą nuo Drevernos iki Smeltės.
1873 m. rugsėjo 17 d. Klaipėdos kanalas buvo pavadintas kaizerio Vilhelmo (Wilhelm) vardu. Iškasus kanalą, atsivėrė tiesioginis kelias Atmata – Minija – Vilhelmo (Klaipėdos) kanalas – Klaipėdos uosto Malkų įlanka. Tuomet ir prasidėjo laivų, baržų, sielių vargai.
Kaip atpažinti įplauką į Miniją? Tam 1876 metais ir buvo pastatytas 18 metrų aukščio aštuonbriaunis raudonų plytų švyturio bokštas su įvijiniais laiptais. Švyturio bokštas pastatytas tiesiai priešais įplauką į Minijos upės kanalą. Švyturys buvo matomas iš tolo, todėl laivų, baržų, sielių vairininkai gana anksti galėdavo pastebėti įplaukos į kanalą vietą. Švyturiu ne tik būdavo pranešama, kad čia yra įplauka į Miniją, bet ir užtikrinama tvarka: reikia sustoti, susimokėti už kanalą, pasisamdyti laivą–vilkiką, kad nutemptų prieš srovę iki Lankupių šliuzo ir toliau iki Klaipėdos.
Ar galima buvo nemokėti? Vaikystėje iš Lankupių šliuzą aptarnaujantis vyras man pasakojo, kad buvo galima nemokėti už kanalą, bet tada reikėdavo plaukti per Kuršių marias. Jos nebuvo gilinamos, nebuvo pažymėtas farvateris (giliausia vaga). O jei užeidavo audra, laivus nublokšdavo ant seklumų, sielius sudaužydavo, pridarydavo gerokai daugiau nuostolių negu kainavo mokestis už kanalą.
Pokariu mažai kas besinaudojo kanalu, todėl šliuzo darbininkas, mokytojo paprašytas, atėjo ir leido mums įplaukti į šliuzą, uždarė vartus, o atidarydamas kitus vartus sulygino vandens lygį ir mes galėjome plaukti toliau. Visa tai vyko 1954 metais mokytojo Jonušo organizuotoje ekskursijoje valtimis Minija – Dreverna – Ventės ragas – Atmata – Minija.
Kai dabar pravažiuodamas aplankau Lankupius ir matau, kas liko iš kanalo ir jame įrengto šliuzo, norisi tikėti, kad vandens kelias Atmata – Minija – Klaipėda galėtų būti atgaivintas. Tai būtų gera vieta sportuoti, ilsėtis ir gėrėtis nuostabia Pamario gamta.
Neturėtume pamiršti, kad Uostadvaris su savo švyturiu, kitais pastatais, vandens kėlimo stotis ir uostas – ryškūs XIX amžiaus industrializacijos, pramonės ir prekybos intensyvėjimo, neaplenkusio ir Klaipėdos krašto, ženklai.
Dr. Antanas Venckus