Vidutinis Šilutės rajono ūkininkų amžius – apie 60 metų, jaunimas ūkininkauti nesiveržia. Vainuto seniūnijoje ūkininkaujančių Ksaveros ir Jono Stirbių didžiausia svajonė, kad būtų kam palikti ūkį. Panašu, kad šioji svajonė išsipildys – sūnus Ernestas jau ūkininkauja pats, jo sužadėtinė Karolina iš Vilniaus taip pat nesipurto kaimiško gyvenimo. Jaunėlis Lukas, einantis į penktą klasę, jau pats dirba su kai kuria technika ir smarkiai domisi ūkio reikalais.

Ūkininkų Stirbių šeimyna. Iš kairės: Jonas Stirbys, ūkininkaitis Lukas su mama Ksavera Stirbiene bei jaunasis ūkininkas Ernestas Stirbys su sužadėtine Karolina.

Ksavera ir Jonas Stirbiai kilę iš Vainuto, ten ir gyveno. Jonas Stirbys ilgą laiką dirbo Šilutėje. Jonas baldininkas, Ksavera turi buhalterės išsilavinimą. „Nusipirkome sklypą Šilutėje, ten planavome pasistatyti namą ir toliau gyventi, tačiau šeimos taryba nusprendė, kad reikėtų pabandyti ūkininkauti ir tapti patiems sau šeimininkais“, – pasakojo J. Stirbys. Sodybą, esančią už 1,5 kilometro nuo Vainuto, teko įsigyti patiems, 1991 metais pasistatė namą, kuriame daugelį su mediena susijusių darbų atliko pats Jonas. Pamažu ūkis plėtėsi. Šiuo metu Jonas ir Ksavera dirba apie 100 hektarų nuosavos ir nuomojamos žemės, laiko apie 80 pieninių galvijų. Vilniaus Gedimino technikos universitetą baigęs Ernestas turi apie 60 hektarų žemės ir užsiima augalininkyte. Dalį užaugintų javų tiekia tėvų ūkiui, dalį parduoda. Su sužadėtine Karolina jis jau šią vasarą atšoks vestuves ir, įgyvendindamas tėvų svajonę, dar giliau įleis šaknis į gimtąją žemę.
Tiek savo ūkį turintis jaunasis ūkininkas Ernestas Stirbys, tiek pati Ksavera Stirbienė, kuriai formaliai priklauso vyresniųjų Stirbių ūkis, dalyvauja įvairiose programose. Tai padėjo įsigyti naujos technikos. Apskritai Stirbių šeimyna stengiasi ūkininkauti moderniai, nes tik taip pavyksta padidinti našumą ir sumažinti produkcijos savikainą. Prieš 3 metus į Lietuvą pirmą kartą atvežtas žolės presas „Lely Welger RPC 445 Tornado“ atsidūrė pas Stirbius. Ir dabar jis išlieka vienas našiausių Europoje. Aprūpintas moderniausiomis kompiuterinėmis technologijomis, vaizdo kameromis presas visą savo pajėgumą gali pademonstruoti tik patyrusiose rankose, todėl bet ko už jį tempiančio traktoriaus vairo nepasodinsi. Ūkininkai turi porą patyrusių nuolatinių darbuotojų, kurių vidutinis atlyginimas didesnis už šalies vidurkį. Jis priklauso nuo ūkio veiklos rezultatų, todėl darbuotojai suinteresuoti, kad sektųsi ūkininkauti. Išmokamos premijos, priedai. Sezono metu tenka samdyti papildomos darbo jėgos. „Žmonės kalba, kad ūkininkai daug uždirba. Bet jie ir dirba daug. Sezono metu po 16 valandų kasdien. Jeigu mieste gaunantis 1500 litų darbuotojas dirbtų ne 8, o 16 valandų, kaip mes, tai ir jie daug uždirbtų“, – dalinosi savo mintimis J. Stirbys.
Pasak J. Stirbio, norint uždirbti, reikia eiti koja kojon su laiku. Todėl ūkininkai mielai lankosi parodose, seminaruose ir stengiasi įgytas žinias pritaikyti savo ūkyje. Stirbiai stengiasi, jog technika dirbtų taip, kad atsipirktų per 5 metus. Paskui ateina laikas dairytis naujos, modernesnės, nes senoji nebe tokia naši ir vis dažniau pradeda gesti. „Žingsnį žengęs į priekį, turi eiti pirmyn“, – apie nuolat didinamą darbo našumą kalbėjo Jonas Stirbys. Bendradarbiaudami su Baisogalos gyvulininkystės institutu, ūkininkai pradėjo atnaujinti galvijų bandą ir labai džiaugiasi šio instituto mokslininko Jono Kurtos konsultacijomis.
Iš pradžių jie augino vokiečių Holšteino ir lietuviškų juodmargių veislės galvijus. Dabar pradeda kryžminti vokiškus ir amerikietiškus Holšteinus. Tam įsigijo 5 vietą pasaulyje užimančio buliaus Planet spermos, kurios vienos porcijos savikaina beveik 90 litų. Jau auga 4 telyčaitės, kurioms 6-8 mėnesiai, ir į savo tėvą Planet sudėjimu bei spalva labai panašus buliukas. Jeigu viskas pavyks, ūkininkai turės puikų reproduktorių ir tikisi iš vienos karvės per metus primelžti 8-9 tonas pieno, kurį parduoda AB „Žemaitijos pienas“.

Ūkininkai Ksavera ir Jonas Stirbiai pirmieji Lietuvoje įsigijo vieną našiausių Europoje žolės presų „Lely Welger RPC 445 Tornado“.

Kalbėdami apie šiuos metus, ūkininkai nelabai tesidžiaugia. Pavasarinės šalnos ir sausra pakenkė žolei ir ji ne tokia maistinga. Kaip aiškino J. Stirbys, kiek ir ko karvei sušersi, tiek ir pieno išbėgs. Paprastai žiemos metu pašarai pagerinami priedais, tačiau dabar to daryti neskubama, nes sumažėjo pieno supirkimo kainos. Nuo daugiau kaip lito jos krito iki septyniasdešimt centų už litrą. Kad nepatirtų nuostolių dėdami papildų į pašarus, ūkininkai stengiasi galvijus maitinti šviežia žole. „Žinoma, stebime, kad maistinių medžiagų netrūktų, jei prireiks, pagerinsime racioną, negalima dėl blogo pašaro sugadinti bandos“, – aiškino K. Stirbienė.

Vaidotas VILKAS