Antradienio vakarą Girininkų kaime (Juknaičių sen.) liepsnos pasiglemžė namą. Pirmieji gaisrą pastebėjo ir apie jį ugniagesiams pranešė pasieniečiai. Šilutės ugniagesiai į Girininkų kaimą atskubėjo per 19 minučių. Liepsnose sudegė šviesios atminties senosios žvejų ir pievininkų giminės Ervino Prūso namas.

Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, Šilutės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pamainos vadas Donatas Šikšnius papasakojo, kad nuvykę į gaisrą pamatė atvira ugnimi degantį rąstinį namą, kurio liepsnose skendintis stogas jau buvo įgriuvęs. Įvertinę situaciją, ugniagesiai baiminosi, kad ugnis gali persimesti į greta, už 5-7 metrų stovintį pusiau mūrinį, pusiau medinį ūkinį pastatą. Jiems į pagalbą atskubėjo ugniagesiai iš Žemaičių Naumiesčio, Stoniškių, Saugų. Atvykusios greitosios medicinos pagalbos neprireikė. Užsidegė net virš šulinio buvęs medinis stogelis. Išgąsdintas liepsnų, gaisro sumaišties savo lizdą ant stulpo paliko gandras ir sklandė virš liepsnų nusiaubto vienkiemio.
Ugniagesiai pasakojo, kad vienkiemis buvo apžėlęs žolėmis, artimiausia kūdra – užakusi, prie jos sudėtinga privažiuoti. Geresnį privažiavimą prie vandens už pusantro kilometro parodė pasieniečiai. Gaisrui užgesinti prireikė 80 kubų vandens. Troba sudegė iki pamatų, ugniagesiams pavyko išsaugoti ūkinį pastatą, kuriame buvo sukrautas šienas, kai kurie rakandai. Dar nėra žinoma, kodėl užsidegė pastatas. Su ugnimi kovota bemaž 6 valandas.
Sakoma, kad gaisras blogiau už vagį, mat vagis palieka nors sienas, o ugnis pasiglemžia viską. Šįkart neprašytoji įsibrovė į vieną iš 5 Girininkų kaimo vienkiemių, kur dar prieš keletą metų gyveno šišioniškis Ervinas Prūsas.
Kilęs iš senosios žvejų ir pievininkų giminės Ervinas Prūsas ir buvo kaip tikras prūsas – kalbėjo ne kiekvienam suprantama tarme. Dar vaikystėje iš savo tėvo brolio Kristupo Prūso išmoko pinti bučiukus, kuriais žvejojo devynakėmis vadinamas nėges.
„Mano tėvas nežvejojo, o jo brolis buvo kruvinas žvejys“, – yra sakęs E. Prūsas. Muziejininkės, tautodailininkės ir krašto žinovės Birutės Servienės paakintas, E. Prūsas mielai dalijosi archaiško amato paslaptimis. Jis mokė pinti bučiukus nėgių žvejybai edukaciniuose užsiėmimuose, amatų stovyklose ar savo sodyboje. Su nėginių bučiukų pynimo paslaptimis bei tradicine žvejyba susipažino gausus būrys Pamario krašto jaunimo. Bučiukais pradėta puošti namų aplinką, jų būdavo įsigyjama kaip senąjį amatą primenančią retenybę.
Ne kartą Girininkų kaime, senoje E. Prūso sodyboje, teko lankytis ir mums, ieškantiems įdomių žmonių. Pamenu sodybą, skendinčią šimtamečių medžių apsuptyje, ant namo sienos pakabintas suvertas džiovinamas žuvis, senovišką, asketišką virtuvę su gėlėmis ir obuolių pintine ant palangės. Pasak Juknaičių seniūno Valentino Dylerto, į šį vienkiemį Ervino tėvai atsikėlė gyventi po to, kai gimtinės sodybą nunešė potvynio vandenys. Manoma, kad šis tašytų rąstų namas buvo suręstas 1902 metais.
Kaip ir kitus namus, taip ir šį, nuo potvynių saugojo pylimas. Sodybą supo medžiai, kurie potvynio metu tapdavo savotiškais ledlaužiais. Į atokią senovinę E. Prūso sodybą užsukdavo ir šalies žiniasklaida. Antai Zita Kelmickaitė buvo parengusi filmuotą televizijos laidą apie Erviną Prūsą, pasiruošimą ir nėgių žvejybą. „Į bučiukus nėgių sulįsdavo daugiausiai per delčią, o per pilnatį – nieko“, – yra sakęs E. Prūsas.
Toje laidoje apie nėgių ruošimo būdus papasakojo E. Prūso gyvenimo draugė Irena Leščinskienė, kuri taip pat gyveno viename ano namo gale. Į šiuos namus neretai grįždavo ir ūkinius reikalus tvarkydavo Vokietijoje gyvenanti E. Prūso augintinė.

Laima PUTRIUVIENĖ