Taip trumpai Sigitas Majus paaiškino, kodėl sutiko kandidatuoti į rajono merus. Jis – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Šilutės skyriaus pasiūlytas kandidatas dalyvauti kovą vyksiančiuose tiesioginiuose mero rinkimuose. Ši žinia buvo staigmena. Kaip ir pristatymas – UAB „Pamario altergrana“ direktorius.

Plačios gyvenimo studijos
Sigitas Majus gyvena gimtajame Grygališkės kaime (Žemaičių Naumiesčio sen.). Šeimoje užaugo keturi broliai ir vyriausioji dukra – Adma Baltutienė, kurią Šilutės krašte daugelis pažįsta kaip dainingąją Degučių kaimo folkloro kolektyvo „Pilutė“ vadovę. Iš keturių brolių Sigitas –vyriausias. Ūkininkauja – anksčiau laikė gyvulių, dabar augina javus.
„Pamario altergranos“ bendrovėje, kuriai vadovauja, dirba 9 žmonės. Pažodžiui bendrovės pavadinimą reikėtų suprasti: alternatyvi granulė. Iš pradžių bendrovė gamino šiaudų ir šieno kuro granules, pastaruosius trejus metus 90 proc. produkcijos sudaro pašarinės granulės gyvuliams. Net 90 proc. šių granulių eksportuoja į užsienį.
S. Majui – 50 metų. Žmona Jolanta dirba Senųjų kaimo tradicijų kultūros centre Bikavėnuose vadybininke. Šeima – daugiavaikė, turi tris vaikus. 28 metų sūnus Ignas su šeima gyvena Kaune, turi sūnelį Luką. 26 metų dukra Monika studijuoja Kauno technologijos universitete, yra antro kurso magistrantė. Keturiolikmetė Guoda mokosi Žemaičių Naumiesčio gimnazijoje. Grygališkės kaime gyvena ne tik S. Majaus šeima, bet ir mama, sesuo Adma. Vienas brolis įsikūrė Žemaičių Naumiestyje, kitas – Klaipėdoje, trečias – JAV.
S. Majus Klaipėdos politechnikume baigė metalo apdirbimo techniko–technologo mokslus. Šiuo metu kartu su žmona Jolanta studijuoja Klaipėdos universitete andragogiką. Tai – socialinės krypties studijos, kurios apima suaugusiųjų ugdymą, pedagogiką, psichologiją, bendravimo meną. „Tai yra viskas, su kuo dabar susiduriame kiekvienas, pagrindinė šių studijų mintis – mokytis reikia visą gyvenimą. Kiekviename žmogaus gyvenimo tarpsnyje – vis kitokie iššūkiai, pokyčiai, reikia gebėti prisitaikyti, jaunystėje įgytų žinių neužtenka, reikia jų šiuolaikiškų“, – apie andragogikos mokslus pasakojo S. Majus. Pasidomėjus, kas tokias studijas pasiūlė, pašnekovas atsakė: „Gyvenimas… Dirbi su įvairiais žmonėmis, su jais reikia rasti bendrą kalbą. Turi suprasti diskusijos svarbą, tolerancijos naudą. Mes dažnai į suaugusių žmonių tarpusavio santykius žvelgiame paviršutiniškai“.
Yra dirbęs Šilutės hidraulinių pavarų gamykloje meistru, darbų vykdytoju, objekto vadovu. Teko prisidėti montuojant buvusią Šilutės spirito gamyklą, sukaupė pramoninio montažo patirties. Vėliau AB „Biofuture“ buvo darbų saugos inžinierius, taip pat atsakingas už gamtosaugą, priešgaisrinę saugą, metrologiją. Kai gamyklos neliko, pasuko į verslą ir tapo UAB „Pamario altergrana“ direktoriumi.
– Kodėl iki šiol jūsų nematėme Šilutės rajono politikoje? – toks klausimas išsprūdo išklausius gana turtingą įvairia patirtimi Sigito Majaus biografiją.
– Viskas eina žingsnis po žingsnio. Niekas nenukrenta iš karto. Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje esu keliolika metų. Buvau rinkimuose stebėtoju. Šalia buvau. Politika domėjausi visada. Vis kaupiau gyvenimo patirtį. Buvau ir esu ūkininkas. Taip, esu ir Šilutės kredito unijos paskolų komiteto narys. Taip pat Žemaičių Naumiesčio gimnazijos tėvų tarybos pirmininkas, naumiestiškių bendruomenės narys. Turi pajausti, kad esi sukaupęs patirties, kad gali ja dalintis. Turi sukaupti, kad galėtum duoti…
– Nustebinote. Belieka paklausti, ko jūs neišmanote, su kuo gyvenime nesusidūrėte?
– Taip susidėliojo mano gyvenimas. Žemės ūkį žinau iki smulkmenų. Iki 2008 metų auginau gyvulius. Gerai išmanau kaimo gyvenimą, o dabar – ir verslą. Ir visa kita, apie ką jau kalbėjome.
Kandidatuoti į rajono merus nebuvo mano ambicija – skyriaus nariai iškėlė ir balsuodami pritarė, pasitikėjo. O aš jaučiuosi turįs ką duoti žmonėms ir kraštui. Kai pajuokauja, kad dar studijuoju, atsakau, kad dabartinis išsilavinimas skiriasi nuo įgyto prieš 30 metų. Kitaip vertinu viską, kas vyksta.
– Gal ir savivaldybės skandalą po STT apsilankymo apibūdinsite šiuolaikiškiau?
– Tai niekam nedaro garbės. Visų pirma, gėda. Ir aš taip jaučiuosi… Išsirinkdami valdžią visi tikime ja, veiklos skaidrumu, juk ir dabartine rajono valdžia, vadovais iki šių įvykių tikėjome. Kita vertus, kaltė dar neįrodyta. O tas STT atvykimas, kratos… Nesmagu, nors kokia bus šios istorijos pabaiga, niekas dar nežino. Visi norėtų viską žinoti, tačiau atsakymas – ta skambi frazė: „Vyksta ikiteisminis tyrimas…“
Garsių panašių bylų praktikos Lietuvoje turime. Ne vienerius metus tiria ir baigiasi niekuo. Tačiau kai nežinai STT ir prokuratūros „virtuvės“, visų ten galiojančių tvarkų, nė vertinti negali. Iš pilietinės pusės vertinant, tas procesas turėtų būti spartesnis. Supraskime ir tuos žmones, kuriems pareikšti įtarimai: jie nei pakarti, nei paleisti. Ir mes visi nežinioje. Po poros ar trejų metų viskas užsimiršta… Tuomet sprendimas jau nebėra aktualus, nes daug vandens upėmis nutekėjo. Ir tas prabėgęs laikas ne tik mūsų, bet ir iš to įtarto žmogaus gyvenimo. Ir jis turi šeimą, artimųjų. Kaip įvertinti jų išgyvenimus?
– Lietuvoje nerimsta aistros dėl iš šeimų paimamų vaikų. Užauginote tris vaikus, kaip vertinate kilusią sumaištį?
– Buvo toks įvykis vienoje Lietuvos seniūnijoje. Iš neblaivių tėvų paėmė ir išvežė 10 vaikų. Žurnalistai seniūną klausinėja, kaip čia tokia problema subrendo. Seniūnas ir sako, kad dešimties vaikų paėmimas – ne bėda, problema bus tuomet, kai iš šios šeimos užaugs dešimt girtaujančių šeimų, jos taip pat augins savo atžalas… Manau, baisiausia yra ši aritmetinė progresija, kuri Lietuvoje jau egzistuoja ir nebesuvaldomai plinta. Tas įstatymas, draudžiantis smurtą prieš vaikus, skirtas protingiems žmonėms vykdyti. Sumaišties kilo. Net ir vaikai gali piktnaudžiauti skųsdami savo tėvus, dar koks supykęs kaimynas ar giminaitis. Todėl baimės pasėta. Paimti vaikus iš šeimos turėtų būti paskutinė priemonė, kai jau nieko kito nebegalima padaryti. Mušti vaikų negalima – jokios fizinės bausmės neauklėja. Turi užtekti griežto žodžio. Tačiau vaikai turi ne tik teises, bet ir pareigas, apie ką neretai užmirštame. Juk ir suaugusieji, pareigas pamynę, sukyla reikalauti to, ano… „Man priklauso, jūs privalote man duoti…“ – ar ne tai dažnai girdime? O ką tas reikalaujantysis privalo bendruomenei, šaliai duoti, to nesigirdi.
– Dar iš senelių girdėjau, kad duoną reikia užsidirbti. O dabar sveikam darbingo amžiaus žmogui duoda maisto, pašalpų, socialinį būstą, lengvatų… Visa tai – kitų sąskaita, kitų uždirba ir mokesčiais sudėta į valstybės kišenę.
– Grįžtelkime tuos beveik 30 metų atgal. Visi buvome tarsi sustatyti į rėmus. Įdarbins per prievartą. Tų rėmų neliko, gavome staiga tiek laisvės, kad ne visi sugebėjome ja pasinaudoti. Ir dabar anų laikų vaikų globos namų auklėtinių jau vaikai ir anūkai atsiduria vaikų namuose. Kaip užkratas iš kartos į kartą tas jų baisus gyvenimas. Remti ir šelpti reikia, esame humaniški, tose šeimose auga vaikai, esame socialiai atsakinga visuomenė. Mūsų gyvenimas paremtas daugumos principu. Galime turėti savo asmeninę nuomonę, ją išsakyti, tačiau galutinis sprendimas bus daugumos. Ir tas sprendimas bus privalomas visiems. Yra taisyklės, jas privalome vykdyti visi.

Kalbėjosi
Stasė SKUTULIENĖ