Trys nuomonės: laiškas, komentaras, padėka
Šilutės ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrius nuolat turi 60-70 pacientų, daugelis iš jų nevaikšto. Šiame skyriuje mirtis – ne retenybė. Artimojo netektis, virtusi dideliu skausmu, kartais išliejama laišku, skundu, o tuo pat metu kitas žmogus parašo padėką. Tad šįkart pateikiame tėvo netekusios dukros laišką, Šilutės ligoninės vyr. gydytojo Dariaus Steponkaus komentarą ir paciento iš minėtojo skyriaus padėką.
„…Tai lyg duoklė mirusiam tėvui už patirtas kančias“
Garbaus amžiaus mūsų tėvas susilaužė koją, jis buvo paguldytas į Šilutės ligoninės Traumatologijos skyrių, padaryta operacija. Po jos praėjus kelioms dienoms, žmogus buvo perkeltas į Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių, kurį tiksliau būtų vadinti „mirties pasikvietimo ligonine“. Po kelių savaičių mūsų tėvas jau pats nebegalėjo valgyti, reikėjo jį maitinti, o po 6 savaičių išvežėm į kapus.
Į mūsų situaciją norėčiau pažiūrėti ir iš kito taško. Kodėl žmogus, susilaužęs koją ir operuotas Traumatologijos skyriuje, po kelių dienų tarsi išmetamas į slaugos skyrių. Juk logiškai mąstant, kol traumatologas nepastatys žmogaus ant kojų, tol pacientas turi būti gydomas ir prižiūrimas tame skyriuje. Slaugos ligoninėje apie traumų gydymą niekas neturi jokio supratimo, ten dirba pulmonologė, terapeutė.
Atskira tema – skyriaus personalas, kuris dirba tarsi „atsipūtęs“. Susidaro toks įspūdis, kad jiems jokia atsakomybė neegzistuoja. Jeigu tik negali pats atsikelti iš lovos, esi tarsi nurašytas. Tas atsainus požiūris atsiskleidžia bendraujant su pačiais gydytojais. Kaip reikia jaustis, kai palatos gydytoja, mums kiekvieną kartą apsilankius ligoninėje ir paklausus apie tėvo sveikatą, susiraukia ir atsako, esą ji kiekvieną rytą eidama į darbą pasvarstanti, ar ras atėjusi jį gyvą. Girdi, ko benorėti – toks amžius, po tokios traumos nepasveikstama…
Bet juk gydytojas turėtų būti paskutinis, kuris pralaimi kovą su mirtimi, o čia – tarsi niekuo neįpareigojantis nuosprendis…
Gydytojai dirba dar ir kitur, todėl amžinai jie skuba, užsiėmę, norint vien su jais susitikti, reikia gerokai pasistengti. Mūsų tėvas jau 10 metų gyveno po širdies šuntavimo operacijos, vartojo vaistus. Užuot leidusi tėvukui vartoti anksčiau jo terapeutės paskirtus vaistus, gydytoja jų paskyrė savo nuožiūra. Šie vaistai iki pavojingos ribos sumažino kraujo spaudimą, o jis skyriuje matuojamas tik tris kartus per savaitę…
Tėvukas vis silpo, kol pats nebegalėjo nė pavalgyti. Kai ateidavom dieną, tai slaugytojų skyriuje būdavo lyg ir pakankamai, bet senam žmogui pamaitinti jų ir laiko pritrūksta. Po poros savaičių tėvas nebesugebėjo pats nė šaukšto nulaikyti. Slaugytoja ateina, porą šaukštų sumaitina, senas žmogus nelabai spėja sukramtyti… Pasisamdėme moterį, kuri jį prižiūrėdavo, maitindavo dienos metu. Tėvas pasijuto geriau.
Pragulos… Net dabar pyktis ima iš bejėgiškumo. Gulinčiam ligoniui jų atsiranda greitai, bet yra ir gydymo priemonių. Ligoninėje yra „Bioptron“ lempa, bet šios procedūros tėvui neskyrė. Nupirkome specialų pleistrą praguloms gydyti, parodėme palatos gydytojai pulmonologei. Ji tik gūžtelėjo pečiais ir prisipažino apie pragulas nieko neišmananti – gal reikėsią su kuo nors pasikonsultuoti… Kai pragulos žaizda pasiekė kaulą, vėl kreipėmės į gydytojus, prašėme „Bioptron“ lempos procedūrų, parodėme pleistrą. Tąkart jau iš kitos gydytojos išgirdome, kad esą per vėlu, pleistrą reikėję naudoti prieš dvi savaites. Bet mes tada ir buvome jį atnešę!
Skyriaus vedėja tik gūžtelėjo pečiais, tačiau po šio pokalbio pati perrišinėjo pragulas, šildė lempa.
Kyla klausimas, kodėl žmogus, visą gyvenimą mokėjęs sveikatos draudimo mokesčius, susirgęs yra pasmerkiamas kankinančiai mirčiai. Juk žmogus galų gale turi teisę ir oriai numirti. Niekas negali garantuoti, kad mūsų tėvas būtų pasveikęs, tačiau tinkamai slaugomas jis galėjo nepatirti tokių kančių.
Pabaigai – tėvo mirtis. Trivietėje palatoje guli numiręs mūsų tėvas, šalia sėdi senutė jo žmona, prie durų gulintis ligonis knarkia, šalia a. a. tėvo gulintis pragerto proto ligonis dvi valandas rėkauja, kaip jis nori šlapintis, veržiasi iš lovos…
Tokioje aplinkoje mes su mama tas dvi valandas išlydime tėvą iš šio pasaulio.
Ar neatsirastų ligoninėje mažos patalpėlės, kur ką tik miręs žmogus tas privalomas dvi valandas praleistų tikroje ramybėje?
Labai prašyčiau išspausdinti šį straipsnelį – tai lyg duoklė mirusiam tėvui už patirtas kančias…
Dalia Sakalauskaitė
Komentaras be emocijų
Šilutės ligoninės vyr. gydytojas Darius Steponkus, supažindintas su „Pamariui“ atsiųstu laišku, pirmiausia jį pavadino padiktuotu netekties skausmo ir su tuo susijusių emocijų, todėl komentarą pažadėjo pateikti tik išsamiai susipažinęs su minimo paciento ligos istorija, į ją įsigilinęs, situaciją išsiaiškinęs su gydytojais. Vakar vyr. gydytojas pateikė trumpą komentarą.
Šiam pacientui buvo 91-eri metai. Vyras turėjęs ligų, operuotos širdies kraujagyslės, o ligoninėje atsidūrė po šlaunikaulio lūžio, sunkios būklės, tačiau sudėtingą lūžį traumatologai įveikė. Vyr. gydytojas D. Steponkus iš paciento ligos istorijos aplanko ištraukė rentgeno nuotrauką… 15 dienų šis pacientas gydytas Traumatologijos skyriuje, 43 – Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje. Tai sudaro du mėnesius, tačiau per tiek laiko niekas iš šio paciento artimųjų nesikreipė į ligoninės vadovus, neužėjo, neišsakė savo abejonių, neprašė pagalbos. Kodėl?
Viskas, ką buvo įmanoma padaryti, buvo padaryta. Slaugos skyriuje personalas patikino, kad šiam pacientui tekę dėmesio net gerokai daugiau negu priklauso. Atlikta daug tyrimų.
„Žinoma, skaudu, liūdna, tačiau 91 metų amžiaus žmonės kartais numiršta…“ – sakė vyr. gydytojas, pažadėjęs pasirūpinti, kad mirusieji ligoninėje privalomas dvi valandas būtų laikomi atskiroje patalpoje, ramybėje, tyloje su artimaisiais šalia.
Padėka, pavadinta pareiškimu
Šį pareiškimą gegužės 10 d. gavo Šilutės ligoninės vyr. gydytojas Darius Steponkus. Jį „su didžiausia pagarba“ pasirašė Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje po sudėtingos operacijos atsidūrusi šilutiškė. Pateikiame keletą citatų.
„Gerb. Vadove, šiuo metu gydausi Jūsų vadovaujamoje įstaigoje po operacijos – kojos amputacijos. Gerą įspūdį paliko aplinka ir interjeras, kuris labai skoningai sutvarkytas. Visi paveikslai, gėlės ir kiti dirbiniai ant sienų, koridoriuose pakelia nuotaiką ir džiugina akį tokiai pacientei, kokia esu aš. Operacija atlikta balandžio 24 d. Nuo tos akimirkos, kai atsidūriau palatoje, jaučiu puikaus darbuotojų kolektyvo dėmesį. Matau daug sunkių ligonių, kuriems pagalba ir priežiūra reikalinga kiekvieną minutę. Aš džiaugiuosi, kad patekau į šią gydymo įstaigą. Jūsų darbuotojos tikrai nuoširdžiai ir sąžiningai atlieka savo darbą. Už rūpestį ir suteiktas noro gyventi vilties minutes noriu nuoširdžiai padėkoti visam Jūsų kolektyvui, ypač – Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus gydytojai Nijolei Ramanauskienei, vyresniajai slaugytojai Daivai Staigienei…“
Šiame pareiškime jo autorė paminti dar kelias Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus moteris, vadindama jas pačiomis nuoširdžiausiomis, užjaučiančiomis ir mokančiomis palaikyti gerą paciento nuotaiką.
„Pamario“ inf.