„Tokios žiemos, su nuolatine sniego danga ir šalčiu, miškas seniai laukė“, – sako Valstybinės miškų tarnybos miškininkai.  Pasak jų, tipiška lietuviška žiema, tokia kaip šiemet sausį, labai naudinga medžiams ir visai miškų augmenijai.

Sniegas ir įšalas medžiams gerai

„Toks šaltis, koks fiksuojamas šį mėnesį (kol kas žemiausia temperatūra  buvo -24,3 °C), mūsų miškams nebaisus. Jie matę gerokai didesnių speigų ir prie tokio klimato yra prisitaikę“, – kalba  Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas Virgilijus Vasiliauskas.

Didžiausias šiemetės žiemos privalumas miškui – paklotę dengiantis sniegas, kurio nebuvo jau kelerius metus. Miškuose, ypač eglynuose, sniegas pavasarį tirpsta lėtai, jis palaipsniui susigers į dirvą ir ji ilgesnį laiką išliks drėgna, maitins medžių šaknis. Jie pavasarį nejaus drėgmės trūkumo, bus atsparesni sausrai. Dalis tirpsmo vandens papildys miškams labai svarbius gruntinius vandenis, upelius.

Kitas miškininko akcentuojamas teigiamas aspektas – įšalas. Jo sušaldytas gruntas neleidžia vėjui „išklibinti“ medžių, nutraukiant dalį šaknų ar išverčiant patį medį.

Tai, kad sniegas ilgą laiką išliko purus, nepadengtas suledėjusia pluta, V. Vasiliauskas taip pat vadina pozityviu dalyku. Mat apledėjęs sniegas sunkus ir gali smarkiai aplaužyti medžių šakas, nulenkti viršūnes.

Be to, ledo pluta, kurios iki šiol išvengėme, trukdo laisvai judėti gyvūnams. Todėl elniniai žvėrys užsilaiko vienoje vietoje, ir, nerasdami papildomo maisto, smarkiai nugraužia medžių šakeles, sužaloja žievę. Neretai elnių, danielių, briedžių, stirnų stipriau pažeisti medžiai krūmijasi, į stiebus patenka puvinys.

Spyglius graužiantys kenkėjai, deja, neiššals 

Kokią įtaką žiemos šaltis daro žievėgraužiui tipografui ir kitiems po medžių žieve gyvenantiems kenkėjams? Galbūt ilgesnį laiką temperatūrai nukritus iki -15-18 °C šie vabalai iššąla?

Pasak VMT Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjo V. Vasiliausko, tai būtų nepagrįstos viltys. Tiek pagrindinis eglynų kenkėjas žievėgraužis tipografas, tiek kiti eglėms ir pušims žalą darantys vabzdžiai prie mūsų sąlygų puikiai prisitaikę ir žiemos šaltis jų populiacijai rimtesnės įtakos neturi.

Kai kurie žievėgraužių vabalai žiemoti įsirausę į miško paklotę, dalis jų žiemą tūno po eglių žieve. Spustelėjus speigui, sušalti galėtų nebent kiaušinėliai, lervutės. Vis dėlto žievėgraužis tipografas dažniausiai žiemoja vabalų fazėje, kurie yra pasirengę išgyventi šaltąjį sezoną.

Apie ką praneša geniai?

Kai eglės kamienų žievę pradeda tuksenti geniai, lopais lupti medžio žievę, pasak V. Vasiliausko, galima neklystant prognozuoti, kad po eglės žieve knibžda žievėgraužio tipografo vabalų. Tokį medį miškininkas pataria negailint kirsti, net jei eglė kol kas dar nerodo džiūvimo požymių. Pavasarį ji arba žus nuo šiuo metu ją apnikusių kenkėjų, arba atšilus ir vabzdžiams pradėjus skraidyti, sulauks dar vieno jų antplūdžio, kurio neišgyvens.

VMT Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas pabrėžia, kad taip pat labai svarbu yra tvarkyti kiekvieną miško pažeidimo židinį – žalius išvirtusius ir nulaužytomis viršūnėmis medžius.

Sanitariniams kirtimams, kuriais tvarkomi tokie plotai, geriausia išnaudoti palankius šaltojo sezono orus, kad būtų išvengta kenkėjų plitimo pavasarį. Būtent eglių vėjovartos ir sniegolaužos žievėgraužiui tipografui yra geriausia terpė daugintis ir plisti į kitus miško plotus.

Valstybinės miškų tarnybos inf.