Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje surengtuose rudens lygiadienio skaitymuose jaunieji šilutiškiai klausėsi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, eseisto, poeto Aido Marčėno kūrybos ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiojo redaktoriaus literatūros kritiko Valentino Sventicko, kuris yra parašęs monografiją „Šitas Aidas, šitas Marčėnas“, minčių.

Literatūros kritikas Valentinas Sventickas.

Pristatydamas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, poetą Aidą Marčėną ir jo kūrybą literatūros kritikas Valentinas Sventickas kalbėjo: „Aidas Marčėnas yra atpažįstamas. Jis turi Dievo dovaną savitai jungti gyvenimo konkretybes, bendrinantį mąstymą ir asmeniškus vaizdinius, kurie vadinami poezijos paslaptimi. Tos jungtys – laisvos, patrauklios, šiaip žmogui nė už ką nenuspėjamos. Gebėjimas sutelkti į vieną posmą tiesą, klejojimą, šnabždesį, kirtį – tai įspūdinga“.
A. Marčėnas už knygą „Tuščia jo“ pelnė Rašytojų sąjungos premiją. Anot V. Sventicko, joje sutilpo eilėraščiai – trumpi esė, kuriuos skaityti patogu net prabėgomis tarp televizijos reklamų ir kitokio televizijos šlamšto. Vienas iš įsidėmėtinų dalykų, kad A. Marčėno poezija paremta autoriaus asmeninėmis patirtimis.
„Žmogus – įdomus padaras, – prisimindamas Antuaną de sent Egziuperi sakė A. Marčėnas – kiekvienas ieško savyje vidinio vaiko. Vaikas yra kūrybingas, o poetas tik rašydamas tampa žmogumi. Kai save vadinu seniu, man įdomi senio patirtis, išmintis. Kai man sako, jog poezija jaunų užsiėmimas, atsakau, kad tik jaunas gali kurti gerą poeziją. Kol žmoguje gyvas vaikas, kol jis jaučia naujus potyrius, jis kuria, rašo“.
Seno žmogaus pozicija poetui yra neįkainojama vertybė, atverianti kūrybines versmes.
Knyga „Tuščia jo“ iliustruota rašytojo A. Marčėno draugo dailininko Šarūno Leonavičiaus piešiniais. Rašytojas maloniai nustebo Šilutės bibliotekoje pamatęs Šarūno sukurtus paveikslus šiemet išleistai K. Donelaičio poemai „Metai“.

Poetas Aidas Marčėnas.

Jaunieji susitikimo dalyviai klausydamiesi rašytojo biografijos suprato, kad jis kitoks buvo dar mokydamasis mokykloje, kurią, pasak rašytojo, „sunkiai baigė“. Ne rožėmis klotas kelias buvo ir vėliau. Siekė aktoriaus specialybės, tačiau per stojamuosius skaitė emigravusio poeto Tomo Venclovos eilėraštį, K. Donelaičio pasakėčią apie šūdvabalį. Tik vyresnio amžiaus žmonės gali suprasti, kodėl nebuvo priimtas.
Kuo toliau, tuo labiau vingiavo A. Marčėno gyvenimo kelias. Pusmetis studijų režisūros kurso Klaipėdoje, darbas apšvietėju, pakuotoju, gaisrininku, krovėju. Bandymas studijuoti televizijos režisūrą pasisekė, bet neilgam. A. Marčėno biografijoje atsiranda įrašas „Išmestas už valkatavimą“. V. Sventickas pastebi, kad tokio likimo yra „nusipelnęs“ ir Nobelio literatūros premijos laureatas Josifas Brodskis. Kitas intriguojantis rašytojo biografijos faktas jo paties rašytas prašymas Rašytojų sąjungos valdybai. Jame prašoma išmokėti pinigus, kuriuos Rašytojų sąjunga turėtų išleisti rašytojo laidotuvėms ir karstui, bet po jo mirties jis būsiąs sudegintas ir išbarstytas po Lietuvą, o dabar jis tiesiog nori valgyti…
Pasiklausęs savo gyvenimo istorijos, savo gimtadienio išvakarėse viešėdamas Šilutės bibliotekoje, kur dairydamasis į dailininko Š. Leonavičiaus paveikslus „matė K. Donelaičio būrus ir pajuto metafizinį K. Donelaičio buvimą iš netikėtai trinktelėjusio lango…“
„K. Donelaitis šiam susitikimui pritaria arba ne, bet tikrai yra kartu“, – tarstelėjo rašytojas ir prisipažindamas, kad neplanavęs skaityti eilių, jų paskaitė iš būsimos eilėraščių knygos, kuri, anot A. Marčėno, galbūt bus pavadinta „Sekmadienis“. Poetas skaitė albas (poetinė viduramžių eilėraščių forma), skirtas gyvenimui, laikui, meilei, atminčiai, vienatvei, kvailybei, draugystei… Iš jo eilėraščių atsiliepia seno žmogaus pozicija ir išmintis, kuri autoriui yra neįkainojama patirtis.
Sakoma, jei gali nerašyti – nerašyk. Poetas prisipažino, kad to laikytis neišeina, kuo labiau stengiasi nerašyti – tuo daugiau liejasi mintys.

Ne visi mokytojų paraginti moksleiviai taip įdėmiai klausėsi literatūrologo ir kūrėjo. Petro Skutulo nuotr.

Susitikimo dalyviams buvo įdomu sužinoti, kaip gimsta eilės. Poetas pripažino tekstus rikiuojantis savo galvoje, tačiau vėliau jie sugula kompiuteryje, nors dar visai neseniai turėjęs net nuospaudą ant piršto nuo rašiklio… Vis dėlto jis sakė esąs vienas iš nedaugelio, galintis išgyventi be interneto, ne taip, kaip kai kurie jo jauni pažįstami: „Atjunkyti nuo interneto patiria tą patį, kaip žmonės po klinikinės mirties…“
Susitikime dalyvavęs „Pamario“ laikraščio redaktorius P. Skutulas, atsiliepdamas į šmaikštų susitikimo toną, klausė, kokia šiandieninės poezijos situacija ir su „kokiu patiekalu ji galėtų būti pateikiama“, kad būtų valgoma.
Lituanistei pedagogei, priminusiai, kad A. Marčėno poezija įtraukta į mokyklų programas, rūpėjo sužinoti, kaip šiuolaikinis moksleivis turi „atrakinti“, nagrinėti postmodernistinę literatūrą, pavyzdžiui, A. Marčėno poezijoje atrasti sudėtingus dalykus, kaip sarkazmą, ironiją, vienatvę, senatvę ir pan.
Poetas atsakė, kad poezija nėra matematika, poezijos nereikia suprasti, spręsti, ją reikia pajausti, pačiam mąstyti, turėti savo, ne kitų sukurtą nuomonę ir ją argumentuotai pagrįsti. Jis priminė Osipo Mandelštamo mintį, taikliai apibūdinančią poeziją, kad eilėraštis yra „taiklus nepataikymas“. Literatūros kritikas V. Sventickas pastebi, kad jokiu istoriniu laikotarpiu literatūra nebuvo tokia įvairi, kaip dabartinė. Tačiau, anot kritiko, ir dabar joje netrūksta šlamšto. „Jei prastų darbų leidyklos nespausdina, žmogus parduoda karvę ir išleidžia knygą pats. Tokių literatūros trejetukininkų yra visur. Tikriausiai ir Šilutėje“, – kalbėjo V. Sventickas.
Jis pripažino, kad pasaulio poezijos kontekste lietuvių poezija atrodo gerai, joje netrūksta kibirkšties, jaunų poetų. Anot V. Sventicko, literatūra yra žmogaus bendravimas, kai lieki vienas su knyga, ji suteikia galimybę apkabinti kitus pasaulius, kuriuose kasdieniai žodžiai suskamba kitaip. Ir tik nuo rašytojo talento priklauso, ar skaitantysis pravers rašytojo kūrybos langą – knygą į kitus pasaulius.
Baigiantis susitikimui A. Marčėnas išgirdo Šilutės pirmosios gimnazijos lituanistės pedagogės pastebėjimą: „Po pirmo susitikimo su rašytoju Aidu Marčėnu pamačiau jį jauną žmogų, po antro – mąstantį, po šio – žmogų“.

Laima PUTRIUVIENĖ