Tokią šventę vasario 5 d. surengė Pagėgių savivaldybės kultūros centras, suvadinęs į būrį krašto duonos kepėjus, dainų apie duoną atlikėjus, patarlių žinovus. Švente „Sava duona gardesnė“ Pagėgiuose paminėta šv. Agotos diena, lietuvių nuo seno skirta duonai pagarbinti.

Iš kairės: garsi Bitėnų kaimo duonos kepėja Zofija Zubrickienė, šventės vedančiosios Rasa Armonienė ir Svetlana Jašinskienė. Autorės nuotr.

Šv. Agota, vadinama duonos deive, ir ugnies deivė Gabija (vaidmenis atliko kultūros darbuotojos Svetlana Jašinskienė ir Rasa Armonienė) į mažąją kultūros centro salę įžengė nešinos kepaliukais duonos ir degančiomis žvakelėmis. Sutartinę traukė folkloro ansamblis „Kamana“, kuriam vadovauja Aksavera Mikšienė. Du šv. Agotos atnešti apvalūs duonos kepalėliai rado vietos ant rugių varpų puokšte papuošto stalelio, kur jau buvo prikrauta kelių rūšių duonos. Šalia tradicinio stačiakampio juodos duonos kepalo – tradicinio ir labiausiai menančio senuosius Mažosios Lietuvos laikus – kvepėjo ir baltos, ir pilkos duonos kepalėliai – pailgi, ovaliniai, stačiakampiai, aukšti ir žemi, iš įvairių miltų, su vaisiais, o vienas – net iš bananų, tačiau iškeptas Pagėgių krašte, o ne kur Afrikoje.
Dešimtis Pagėgių krašto kepėjų į šventę atnešė savo iškeptos duonos. Radosi ir giros, uogienės, medaus. Šventė baigėsi duonelės raikymu ir ragavimu.
Iš Stoniškių į šventę atvažiavo būrys vaikų ir jaunimo. Visų akys krypo į gražiąją šventės puošmeną – iš gelsvų šiaudelių pintus sodus, kuriuos padarė Stoniškių pagrindinės mokyklos mokytoja Vida Gečienė. Sodus pakabino virš stalo su duonos kepalais. Mokytojos V. Gečienės vadovaujamas Stoniškių mokyklos vaikų ansamblis „Eisra“ pažėrė patarlių, jas žinantiems dovanojo riestainių, padainavo, pažaidė ir visus pakvietė į žaidimų ratelį.
Apie duoną ir rugį dainavo ir Pagėgių neįgaliųjų draugijos moterų ansamblis „Rambynas“ bei Lietuvos gražinimo draugijos Pagėgių moterų ansamblis „Žilvitis“, Mažosios Lietuvos senąsias dainas traukė folkloro ansamblis „Kamana“.
Pateikta daug įdomybių apie Mažosios Lietuvos papročius, susijusias su duonos kepimu. Marti į vyro namus atsinešdavusi savo raugo, iškepdavusi duonos – iš tos duonos skonio spręsdavę, ar tinkamą marčią gavo. Duonelė buvo tarsi žmogaus gyvenimo palydovė, nešusi gerovę, darną, saugojusi sveikatą ir kartu mažu gabalėliu atgulusi amžinojo poilsio. Šias visas tradicijas susirinkusiems pristatė šventės šeimininkės šv. Agota ir deivė Gabija.
Visų žvilgsniai krypo į stalą su dešimties rūšių duonos kepalais – kas tie Pagėgių krašto duonos kepėjai? Pagėgiškė Valentina Zdanevičienė pasakojo dovanų gavusi duonkepę. Taip ir pradėjusi kepti namuose duonelę, paskanintą razinomis. Pagėgiškė Irena Jurgaitienė ruginės plikytos duonos kepaliuką papuošė rugių varpomis. Jos kepimo tradicijos – nuo Rietavo, žemaitiškos.
Iš Šilgalių atvykusi lietuvininkė Anė Paldavičienė Štriekis, jau garbaus amžiaus močiutė, tik mostelėjo rankomis – esą jau nebe tas amžius, kad pajėgtų duoną išminkyti. Pasirodo, bene sunkiausias darbas buvęs prie duonlovio. Kai motinai lūžo ranka, dukrai tebuvę gal devyneri. Tada pirmą kartą turėjusi minkyti duoną. Močiutė pasakojo, kad duoną kepdavę tik savo šeimai, motina turėjo savo raugo, kurį laikė moliniame inde. Dar vandens, miltų ir, išraugintą, išminkytą, – liže į krosnį.
A. Paldavičienė Štriekis – tremtinė, kurių daugelis sugrįžę į gimtinę Pagėgių krašte rado kitų užimtus namus. Tad teko apsigyventi ten, kur buvo tuščia. Nei grūdų, nei miltų – o duonos šeimai reikia… Tad paskolino kaimynai kibirą grūdų, patys sumalė girnomis, pridėjo virtų sėtinių, bulvių ir kepė duoną. Močiutė prisiminė, kaip motina virdavusi duonzupę iš kleckų su spirgais ir grietine. „Tais gerais laikais prie Smetonos, vokiečio…“ – lietuvininkų tarme atviravo močiutė, iš vaikystės pripratinta gerbti duonelę, jos nemėtyti, nešerti gyvuliams.
Visų receptai skirtingi
Vienintelis vyras, pristatęs savo keptą duonelę, buvo Egidijus Platūkis iš Benininkų. „Išsižiojęs“ kepalėlis, nes neįspausta rėžio. Savo duonos kepimo paslaptimis dalijosi šilgališkė Kristina Dvarvytienė, bitėniškė Indrė Žukauskienė, pagėgiškė Jovita Kubilinskienė, Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė. Apie Loretos Palionienės duonelę pasakojo šios moters motina iš Stoniškių Danutė Bardauskienė.
Pagaliau ant rankų paimtas ant lino rankšluosčio gulėjęs didžiausias juodos duonos kepalas – Zofijos Zubrickienės iš Bitėnų kaimo tikros senovinės duonos pavyzdys. Iš rupių miltų, tikrai juodos duonos, kietas ir kvapnus, net pluta, rodos, burnoje tirpsta.
Kas iškepė duonelės su razinomis, kas – su bananais… Apie bananus kalbėjo Jovita Kubilinskienė, kurios sesuo tokią duoną su bananais pirmą kartą kepusi Šveicarijoje. Nei raugina, nei brandina. Cukrus, miltai, kiaušiniai… Diana Milašauskienė pristatė kryželiu paženklintą kepaliuką, apibarstytą savoje žemėje užaugusiais kmynais, keptą iš šeimos užaugintų rugių.
Zofija Zubrickienė pasakojo, kad jos didelis juodos rupios duonos kepalas – senovinis, tokią duonelę kepę gal prieš 70 metų. Iš motinos išmokusi, pati turi saviškio raugo, pati užsiaugina rugių, pati susimala miltų. „Minkyti reikia švelniai, meiliai…“ – pasakojo moteris, žvelgdama į beveik 5 kg sveriantį duonos kepalą.
Beveik visi į šventę susirinkusieji duonos kepėjai gavo simbolinius sertifikatus ir išgirdo palinkėjimą siekti ir gauti tikrus naminės duonos kepėjų sertifikatus, puoselėti tautinį paveldą, tobulinti savuosius receptus, skleisti gerąją patirtį.
Su daina visi kilo ir rinkosi prie stalo. Kepėjai pjaustė savo duonelės kepalus ir kvietė visus ragauti. Toks skanumėlis, kad trūksta žodžių visa tai perteikti…

Stasė SKUTULIENĖ