Šventės mugėje – nuo košės iki saulės kolektorių…
Iš bažnyčios – į turgų. Tokios tradicijos laikėsi tiek lietuviai, tiek senieji Pamario žvejai. Nebuvo pažeista tokia tradicija ir šių metų miesto šventėje, kurios pirmuoju renginiu po ekumeninių pamaldų už miestą ir miestiečius Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje Lietuvininkų gatvėje ėmė šurmuliuoti šventinės mugės prekeiviai. Leidimus prekiauti šiemet pasiėmė per 200 prekiautojų iš visos Lietuvos.
Kaip ir kasmet tiek perkančiųjų, tiek parduodančiųjų netrūko. Galbūt todėl, kad Šilutės r. savivaldybės taryba trečius metus iš eilės dosniai atleido mugės prekiautojus nuo mokesčio už prekybos vietą. Kitų miestų šventėse retai kur taip būna, mokesčiai už prekybos vietas bent dalį šiukšlių išvalymo po šventės padengia.
Iš patirties žinodami, kad iš tokių mokesčių į biudžetą per šventę surenkama iki 1000 €, savivaldybės politikai nutarė atsisakyti šių nedidelių pajamų ir taip paskatinti prekiautojus rinktis Šilutę, nes praėjusį savaitgalį šventės vyko daug kur.
Šiemetinėje mugėje kiekvienas galėjo rasti pirkinių pagal norą ir kišenę. Čia buvo tautodailininkų kūrinių, įdomių amatininkų darbelių, kvepiančių, džiuginančių akį ir skrandį vaišių, net saulės kolektorių galėjai sulygti. Turėjome ir tikrą „aptieką“ – atvykėliai iš Kauno muziejaus vaišino sveikatos eleksyru ir arbata.
Prekių būta tikrai įdomių. Už vieno prekystalio buvo galima įsigyti vyresniems žmonėms dar iš vaikystės pažįstamų modeliukų, kurių detales reikėjo karpyti iš popieriaus ir kruopščiai suklijuoti. Tik šiais laikais viskas gražiau, tobuliau, medžiagos geresnės. Pasivaišinti galėjome ir veltui – seniūnijų kiemeliuose, ir už pinigus, bet daugiau ir sočiau. Mažieji ir jaunimas neliko abejingi saldumynams, o vyresnieji su malonumu šveitė kareivišką košę, ragavo kepsnių, troškinių iš kelių vietų atvežtos duonos. Šioje mugėje buvo nedaug, ir tiesą sakant, nelabai pasigedome, prekiaujančiųjų pigiais kinietiškais žaislais ir panašiais niekučiais. Tačiau ir tokių vienas kitas buvo, nuostolio ir jie neapturėjo.
Panašu, kad žmonės pasiilgo naujovių. Juos mažiau bedomina tiek kinietiškos prekės, tiek tradiciniai amatininkų dirbiniai iš keramikos, medžio, pinti iš vytelių. Pirkėjai dažnai stabteldavo prie šilutiškio Aurimo Liekio emalio dirbinių, gana aktyviai pirko čia pat kaldinamas progines Šilutės šventės monetas, kurių kaina svyravo nuo euro už aliuminę iki 20 litų už sidabrinę. Dauguma prekybininkų Šilutės šventėse darbuojasi nebe pirmą kartą. Vienas šalia kito palapines pasistatę odininkas ir medžio drožėjas iš Kretingos sakė, kad Šilutėje prekiauja po porą kartų per metus.
Nežinia, kiek ilgai mugė būtų užsitęsusi, bet tikrai ilgiau negu šį kartą, jeigu nebūtų pradėję lyti. Lietus išvaikė daugumą prekybininkų, privertusių anksčiau, negu numatyta susivynioti savo palapines ir išsitempti mobilias prekyvietes.
Į blogą orą niekaip nereagavo didelėse tvirtose palapinėse įsikūrę įvairių vaišių ir alaus pardavėjai. Panašu, kad tas lietus jiems tik į naudą. Nuo jo besislėpdami žmonės ėjo į erdvias palapines sėdo ant suoliukų. O, kad nebūtų nuobodu, ką nors užkąsti, ar po alaus bokalą užsisakydavo.
Vaidotas VILKAS