Taip pavadinta 63 puslapių knygutė, išleista 300 egzempliorių tiražu, pasiekė Švėkšną. Joje – straipsnių rinkinys, kurį parengė garbusis švėkšniškis Petras Čeliauskas. Šiemet sukanka 100 metų nuo Švėkšnoje dirbusio gydytojo ir visuomenės veikėjo Juozapo Rugio mirties, neseniai paminėtos 160-osios jo gimimo metinės.
Rinkinio sudarytojas Petras Čeliauskas knygos įžangoje mini, jog nebėra gyvųjų, kurie beprisimintų Juozapą Rugį, kuris per 30 darbo metų Švėkšnoje paliko gilų pėdsaką ir nusipelnė nebūti užmirštu. Jo kapas – Vilkėno kapinėse.

Švėkšnos bendruomenės centro iniciatyva išleistoje knygelėje P. Čeliauskas pamini, kad apie J. Rugį spaudoje buvę daug rašyta, bet tie senieji šaltiniai daugumai nežinomi ir neprieinami, todėl garbusis švėkšniškis sumanė tuos straipsnius surinkti ir iš naujo paskelbti. Išsamiausiu P. Čeliauskas mini M. Krupavičiaus straipsnį. Buvę tų straipsnių įvairių autorių ir skirtingais laikotarpiais, tad juose daug kas kartojasi.

Įžangoje paminėta ir daktaro pavardės rašyba. Šnekamojoje kalboje buvęs Rugys. Tuo tarpu tikroji daktaro pavardė buvo Rūgis. Taip dabar vadinasi ir gimtasis daktaro kaimas – Rūgiai. Užsienyje daktaro sūnus vadinosi Jonas Rugis. Tik dukra Alicija rašėsi Rūgytė. Anot leidinio sudarytojo, praėjus šimtui metų, dabar būtų galima teikti pirmumą įprastinei pavardei Rugys, kuri nėra autentiška, bet paprastesnė ir visiems įprasta. Tokią daktaro pavardę matome ir knygelės viršelyje.

Be prelato Mykolo Krupavičiaus straipsnio, knygelėje yra dar penkių autorių straipsniai. Apie užmirštą tautos veikėją gydytoją J. Rugį pasakoja Pranas Dovydaitis, valstybės veikėjas, Vasario 16-osios Akto signataras, kurio straipsnis laikraštyje pasirodęs 1939 m. J. Rugys vadinamas draudžiamos spaudos rėmėju, platintoju, žmonių mylimu gydytoju, politinių nusikaltėlių gelbėtoju, „Artojo“ draugijos įkūrėju, darbininku be poilsio.

Yra ir karo gydytojo, kilusio iš Vilkų Kampo, atsiminimų žiupsnelis. Apie varpininkų veiklą Žemaitijoje rašo J. Rugis, gydytojo Juozapo Rugio sūnus inžinierius, 1921–1924 m. mokytojavęs Švėkšnos progimnazijoje. Knygelėje publikuojamas Juozo Rupšio laiškas prof. Vaclovui Biržiškai. Aiškintasi dėl slapyvardžiais paskelbtų rašinių autorystės. Knygelės sudarytojas švėkšniškis P. Čeliauskas primena pagalbininkus, kurie padėjo J. Rugiui platinti draudžiamą lietuvišką spaudą. Jų Švėkšnos krašte buvo ne vienas.
Knygelėje yra nuotraukų. Dr. J. Rugio gatvės vaizdas, namas Vilkėno gatvėje. Vienoje iš senų nuotraukų – Švėkšnos bažnyčioje dr. Rugio karstas gausiai apkrautas gėlėmis.

Juozapas Rugys – Sintautų zanavykas, gimęs 1858 m. Gimnaziją baigė Marijampolėje kartu su Vincu Kudirka. Baigė Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. Pasiryžęs savo žinias ir jėgas skirti Lietuvai, sugrįžo ir kunigo paragintas apsigyveno Švėkšnoje. „Tolimiausias žemaičių užkampis Mažosios Lietuvos pasienyje, tamsus, tautiškai nesusipratęs kraštas, rudenį ir pavasarį purvini, sunkiai išvažiuojami keliai…“ – skaitome viename iš straipsnių. Tačiau jaunajam gydytojui buvo pasakyta ir tai, kas jį patraukė ir pririšo visam gyvenimui, būtent – Mažosios Lietuvos kaimynystė sudaro galimybę gabenti ir platinti draudžiamą lietuvišką spaudą. Taip ir bėgo metai Švėkšnoje iki pat J. Rugio mirties 1916 m. rugsėjo 16 d. Iš Švėkšnos jis buvo pasitraukęs tik Pirmojo pasaulinio karo metu, kai buvo pašauktas gydytoju į kariuomenę. Grįžti į Švėkšną negalėjo, mat joje šeimininkavo vokiečiai.

Knygelės viršelis su Juozapo Rugio portretu, kitoje pusėje – kapo nuotrauka.

Verta atsiversti šią knygelę ir paskaityti.

„Pamario“ inf.