Švėkšnoje – su Veronikos Povilionienės dainomis
Į Švėkšnos evangelikų liuteronų bažnyčią sekmadienio popietę susirinko labai daug žmonių. Ne tik švėkšniškių, bet ir suvažiavusių šilutiškių, kitų vietovių gyventojų. Pasaulis ir Lietuva mini Reformacijos 500 metų jubiliejų, o grafų Pliaterių pastatytai Švėkšnos evangelikų liuteronų bažnyčiai – 150 metų.
Šių sukakčių proga Emilijos Pliaterytės atminimo draugija, vadovaujama Juozo Žitkausko, ir švėkšniškių draugija „Tėviškė“ (vadovė Violeta Astrauskienė), dovanojo muzikinę–literatūrinę popietę „Tėvynė – širdies ir žodžio gelmėje“. Poetas J. Žitkauskas skaitė poeziją dzūkiškai, šia tarme dainų užtraukė garsioji Lietuvos dainininkė, Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatė Veronika Povilionienė, o lyriškų melodijų akordeonu pagriežė Svajūnas Ilčiukas.
Garbūs svečiai neslėpė, kas juos sieja. J. Vitkauskas, V. Povilionienė yra kilę iš Kapčiamiesčio (Lazdijų r.). Kapčiamiestyje stovi ir grafaitės Emilijos Pliaterytės (1806-1831) paminklas, jos vardu pavadinta mokykla, šiai drąsiai 1831 metų sukilime dalyvavusiai moteriai daug dėmesio skiria muziejininkai, istorikai, Lietuvos rašytojai, poetai. J. Žitkauskas šmaikščiai pastebėjo, kad V. Povilionienę su E. Pliateryte sieja ir žemė… Garsioji dainininkė prisipažino, kad jos lopinėlis žemės ribojasi su kapinėmis, kur palaidota E. Pliaterytė.
Tad dviejų kūrybingų dzūkų poezija ir dainos sulaukė ne tik ilgų plojimų. Ponia Veronika dainavo senovines dzūkų dainas, tačiau tokias žinomas, kad padrąsinti ir žiūrovai garsiai pritarė… Garbioji viešnia padainavo ir žemaitiškai, kukliai paprašiusi nepastebėti klaidų.
V. Povilionienė, kurios salėje klausėsi ir kartu atvykęs jos vyras, Lietuvos atkuriamojo Seimo narys, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras Vidmantas Povilionis, ragino netikėti, kad lietuviai esame blogi, karingi, nes: „Jūs nerasite nė vienos senovinės dainos, kad mes, lietuviai, kitus puolame, juk vis mus puola…“ Po šio pastebėjimo viešnia dzūkiškai uždainavo: „Laimink, Dzievule, mūs šalalį…“
Dainą „Linai“ pagal Pauliaus Širvio žodžius, ypač priedainį („Vai žydėkit, linai, prie šaltinio gilaus, mėlynai, mėlynai, kaip akelės brangaus…“), traukė visi, o po dainos graudulio neslėpdama moteris poniai Veronikai įteikė puokštę ramunių. Ypatinga šios dainos istorija. Ponia Veronika su jai būdingu nuoširdumu kalbėjo, kad labai didžiuojasi savąja lietuvių tauta, tremta, kankinta, tačiau išlikusia: „Esame puiki, nuostabi tauta, turinti tiek vidinės sveikatos, tiek daug jėgų, vidinio grožio savyje…“

Poetas Juozas Žitkauskas (iš kairės), dainininkė Veronika Povilionienė ir akordeonistas Svajūnas Ilčiukas.
Viešnia priminė, kaip kartą Kaune buvo susirinkę tremtiniai. Jie padainavo visiems gerai žinomą dainą „Linai“ pagal poeto Pauliaus Širvio žodžius. Ponią Veroniką nustebinęs tremtinių prisipažinimas, kad tai esanti jų tremties daina. Pasirodo, dainą „Linai“ tremtyje žmonės išgirdo iš poros lietuvių kareivėlių, kurie jiems davė nusirašyti dainos žodžius, juos tremtiniai išvertė į rusų kalbą ir sudainavo kažkokiame konkurse, kur laimėjo… pirmąją vietą. Taip ši daina tremtiniams tapo kaip malda, ją dainuodavę visada, kai tik susirinkdavę. Ši daina tapo tremtinių daina.
Jausmingai skambėjo ir patriotiška lopšinė, kurią ponia Veronika išmoko iš tėvelio, su šia lopšine migdžiusio anūkus. Tai daina iš tų laikų, kai Vilnius priklausė lenkams.
Viešnia apgailestavo, kad gražiosios senolių dainos jau dingsta iš mūsų lūpų, nors jos yra didelė vertybė. Esą viešai bijoma apkabinti, malonybiniu vardu kreiptis, kurį išgirdę nustebtų, tačiau nenustembama, kai kreipiamasi bjauriais žodžiais. O juk lietuvių dainose yra labai daug gerumo. Jo viešnia palinkėjo visiems, paragindama labiau mylėti vienas kitą, ne prie mirusiojo kapo, o gyvam žmogui pasakyti, koks geras jis yra.
J. Žitkauskas, vis dzūkiškai paskaitydamas savo eilėraščių, pranešė, kad šis sekmadienis – Veronikos vardo diena. Visoms varduvininkėms susirinkusieji atsistoję užtraukė „Ilgiausių metų!“.
Po akordeono melodijos ponia Veronika priminė, kaip 1958 metais pirmą kartą vyko prie jūros į Palangą, teko nakvoti Pagėgiuose, suguldytiems didelėje salėje, visą naktį netilo dainos. Ir padainavo dar vieną dainą apie Birutę.
V. Astrauskienė apdovanojo svečius suvenyrais su Švėkšnos akcentais, poniai Veronikai įteikta rožių puokštė. Paaiškėjo, kad garsioji Lietuvos dainininkė Švėkšnoje tėra buvusi vieną kartą ir labai seniai, todėl V. Astrauskienė pakvietė užsukti dar ne vieną kartą. Poetinio žodžio meistrui J. Žitkauskui V. Astrauskienė padovanojo suvenyrą su Švėkšnos, knygnešių krašto, koplytėlės atvaizdu. Suvenyras su Švėkšnos grindinio atvaizdu teko akordeono meistrui S. Ilčiukui.
Švėkšnos senbuvė Ona Norkutė dėkojo už į Švėkšną svečių atneštą jaudinantį patriotizmą…
Švėkšnos evangelikų liuteronų kunigas Valdas Miliauskas, pasidžiaugęs šiltu ir jaudinančiu renginiu bažnyčioje, paragino visus ne tik žvelgti į tolį, bet ir pastebėti tai, kas yra čia pat: savo gimtąją kalbą, senąsias lietuvių liaudies dainas, tradicijas, papročius.
Stasė SKUTULIENĖ