84-erių metų Jono Ašmonto atmintyje, kaip enciklopedijoje, suguldytos švėkšniškių pavardės, įvykiai, datos. Jonas Ašmontas bemaž šešis dešimtmečius gyvena Gedminaičių g. 25 numeriu pažymėtame name. Gimė ir augo Jono ir Skolestės Ašmontų šeimoje, be Jono, buvo seserys Janina, Marytė, Stasė, Ona, brolis Petras bei įvaikintieji Marcelė ir Antanas. Šiandien gyvi belikę Stasė ir Ona.
Šilutės muziejaus surengtos ekspedicijos metu Jonas Ašmontas papasakojo, kaip švėkšniškiai gyveno tarpukariu, kaip sulaukė jau tada vadinto „raudonojo slibino“, kaip miestelio centre prekybos monopolį laikė žydai ir kaip žydų bendruomenę sunaikino naciai.
Dalį šio pasakojimo pateikiame „Pamario“ laikraščio skaitytojui.

Švėkšniškis Jonas Ašmontas.

Parėjo nuo Kvėdarnos…
Pasakoja, kad rusai parėjo nuo Kvėdarnos – patraukė į dvarą, arklius pririšo prie rąsto, kur buvo rišami dvaro arkliai. Arkliams nedavė nieko ėsti – bijojo, kad pašaras nebūtų užnuodytas. Grūdus, dobilus vežė į Tauragę ištirti. Tik nustatę, kad pašaras neužkrėstas, davė arkliams pašaro. Buvo tokių, kurie ėjo sutikti raudonarmiečių, tik ne visus tie „išvaduotojai“ prisileido. Vienas Ūtos kaimo ūkininkas, valdęs 31 ha žemės, taip pat nuskubėjo pasitikti raudonarmiečių su gėlėmis: „O, jūs, skruzdėlėlės, jūs vargšelės, kaip jūs vargote, kol parkeliavote, kaip mes jūsų laukėme…“ Deja, gėlių imti iš ūkininko niekas neskubėjo.
Po savaitės seniūnai buvo įpareigoti surašyti, kas ir kiek turi žemės. Ūtos kaimo ūkininkui, su gėlėmis skubėjusiam sutikti raudonarmiečių, nacionalizavo pusę turėtos žemės. „O, jūs rupūžės, o jūs gyvatės, kad jus velnias būtų nunešęs!“ – spjaudėsi ūkininkas.
Netrukus iš visų turtingesniųjų atėmė dalį turto. Šie, žinoma, verkšleno. Mažažemiams pridėjo – jie džiūgavo. Tačiau džiaugėsi neilgai, netrukus ir tie, kuriems pridėjo, turėjo mokėti prievolę. Taip buvo iki 1941 metų, kol atėjo vokiečiai.
Priglaudęs svetimtautę išvengė tremties
„Rusams traukiantis pasiliko rusiškai kalbanti moteris su kūdikiu. Ją priglausti sutiko solidus ūkininkas Petras Mikužis, mokėjęs rusiškai. Parsivežė į savo namus, apgyvendino, kūdikį pakrikštijo Petru. Užėjus vokiečiams, moterį slėpė savo beržyne apvožtame didžiuliame kubile. Ten jai nešdavo maistą.
Išgirdę apie kaime slepiamą rusę, vokiečiai jos ieškojo, bet nerado. Rusams sugrįžus, labai džiaugėsi moterį suradęs rusų kariuomenės pulkininkas. Tuo tarpu ūkininką P. Mikužį išbuožino ir norėjo išvežti į Sibirą – jį išgelbėjo savo žmoną radęs karininkas“, – pasakojo J. Ašmontas.
Žinios iš Vokietijos
„Buvo toks Stankus iš Kančaičių. Jis lengvai praeidavo pro muitinę, mat muitininkai į apšepusį, išgerti mėgusį vyrą nelabai kreipdavo dėmesį. Stankus lengvai prasmukęs parnešdavo žinių iš Vokietijos. Sakydavo mano mamai, kad reikia ruoštis vokiečių atėjimui. Pamenu, buvo šiltas vakaras, kai mama gavo žinią: „Šiąnakt nemiegokit, laukit ateinančių…“
Tėvas netikėjo, o mama neleido eiti gulti. Po vidurnakčio pradėjo šaudyti. Mes pasitraukėm į miškelį“.

Šilutės muziejaus ekspedicija apsilankymo pas Dominyką Raibį metu.

Prievolės, seniūno rinkimai
„Visiems, kam prie rusų buvo atimta žemė, prie vokiečių buvo grąžinta. Tačiau prievolę mokėti reikėjo ir vokiečiams. Prievolę grūdais skaičiuodavo nuo apsėtų hektarų ploto. Grūdus sandėliavo špitolėje (dabar – senelių prieglauda) ir sinagogoje. Prievolę reikėjo duoti ir mėsa. Buvo toks įstatymas: kurie neturėjo jautienos, galėjo atiduoti triušiena. 5 kilogramams jautienos prilygo kilogramas triušienos. Jei šeimyna didelė ir sau neužtekdavo pieno ar grietinės, prievolę vietoj pieno produktų galėjo atiduoti lašiniais.
Prie vokiečių seniūną išrinkdavo iš 5-6 kaimų susirinkę žmonės. Seniūnas turėjo pavaduotojus. Jiems atlyginimo nemokėjo, tik buvo palengvinta prievolė. Automobilių nebuvo, kur reikėjo – važiuodavo arkliais. Arklių ir gerų vežimų pirkdavo pas žmones. Palyginus su rusais, vokiečiai atsiskaitydavo garbingiau“.
Žydai Švėkšnoje
Pedagogo, kraštotyrininko Petro Čeliausko sudarytame enciklopediniame žinyne „Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai“ rašoma, kad Švėkšnoje pirmąkart žydų tautybės žmogus, vardu Elijas, paminėtas 1644 m. dvaro inventoriaus knygose.
1765 m. Švėkšnoje gyveno jau 52 žydų šeimos, per 1897 m. gyventojų surašymą iš 1819 gyventojų 974 buvo žydai, 1923 m. duomenimis jų sumažėjo.
Žydai buvo įsikūrę aplinkui miestelio centrinę aikštę, vertėsi amatais, prekyba. Buvo kailių išdirbėjas, stiklius, batsiuvys, dviračių remontininkas, laikė ir prekiavo balandžiais, žuvimi, mėsa, audiniais, turėjo kepyklą, alaus daryklą, alinių, smuklių.
Centrinėje aikštėje stovėjo medinis prekybinis pastatas, vadintas „kromais“, kur po vienu stogu buvo apie 30 krautuvėlių. Švėkšnos prekybos monopolis buvo žydų rankose, tačiau per 1925 m. gaisrą sudegė dvi žydų sinagogos ir prekybos pastatas. Po trejų metų toje vietoje išaugo mūrinis 27 krautuvėlių pastatas.

Marija Joana ir Dominykas Raibiai.

Žydų kaimynystėje
Švėkšniškio J. Ašmono tėvai gyveno žydų kaimynystėje, artimai bendravo su jais, iš arti matė jų gyvenimą. Skaudžiausi prisiminimai liko iš vokiečių okupacijos metų. Buvo išniekintos žydų kapinės šiaurinėje miestelio dalyje.
„Kaimynė Mikelienė turėjo dvi gražuoles dukreles. Prašė mano mamos, kad priglaustų, paslėptų. Buvo nutarę mergaites nuvežti pas mamos brolį į Judrėnus, bet nepavyko. Darbingi žydų vyrai, paaugliai buvo suvaryti į sinagogą, paskui išvežti. Moteris, vaikus, senius suvarė į spygliuota viela aptvertą getą tarp Žydų ir Siaurosios gatvių. Buvo kurie nešė jiems valgio, bet buvo ir tokių, kurie ėjo ir miegantiems lupo auksinius dantis. Per daržą, skiriantį nuo geto, girdėdavome klyksmus. Mama kartą net sugėdino tuos „aktyvistus“.
Kai vežė žydus, visiems buvo įsakyta iš namų neišeiti, gulėti ant grindų. 1941-ųjų rugsėjo 20 d. Švėkšnos žydai buvo sušaudyti. Moterims sakė, kad veža pas vyrus, į Vokietiją, bet nuvežė tik iki Inkaklių.
Šaudymui vadovavo vokiečiai, o šaudė atvežti lietuviai“.
Kaip pešti vištą
„Nupirkę vištą, atnešdavo man nupešti. Už vištos pešimą gaudavau 50 centų, už balandį – 20 centų. Pešti vištą reikia mokėti, jos galvą prie savęs laikyti ir pešti ta kryptimi tarsi glostytum, tada neišdraskoma oda. Likus padaigų, vištą merki į karštą vandenį ir aštriu peiliu juos pašalini.
Žydai mėgo valgyti balandžius – jų mėsa tamsi, tačiau iš jos išvirdavo gardžią sriubą. Nors žydai buvo mėsininkai, karves jiems skerdė mano tėvukas. Pusrabinis atėjęs pažiūrėti klausdavo: Uij, Ašmontėli, ar iš pirmo karto papjovei?“
Žydams buvo svarbu, kad būtų skerdžiama aštriu peiliu ir, geriausia, jei vienu judesiu, nesukeliant gyvuliui streso. Valgė tik priekinės gyvulių dalies mėsą: kaklą, šoninę, užpakalinės nevalgė dėl religinių įsitikinimų.
Savo akimis mačiau, kaip laidoja žydus. Šermenys – namuose, o paskui lydi į kapines. Duobę iškasa ir laidoja tarsi sėdintį, kojomis žemyn. Žydams karsto beveik nereikėjo, mirusįjį uždengdavo drobule, akis uždėdavo šuke, kad smėlio nepribyrėtų. Amatininkui į kapą įdėdavo jo darbo įrankį.
Į macus kraujo nepylė
Kad žydai į macus pila kraujo, ypač tikėjo vaikai. Tačiau tai netiesa! Macus žydams kepdavo mano mama, iš jos žinau, kad jokio kraujo nebūdavo.
Likus kelioms savaitėms iki Velykų, – jas žydai vadino Pascha – mama apsistodavo pas turtingesnį žydą ir kepdavo. Ji kepė ne tik macus, raugė kopūstus, agurkus. Užraugtus kopūstus, agurkus statinėse įleisdavo į tvenkinį, kad ilgai laikytųsi.
Ar žinote, kaip anksčiau, kol nebuvo šaldytuvų, mėsą, pieną šaldė?
Prie daržinės buvo patalpa, į kurią sluoksniuodavo žiemą tvenkinyje iškirstus ledo luitus su rudenį sugrėbtais medžių lapais, pjuvenomis, dar ant viršaus klodavo eglišakių. Į Jokūbo atlaidus sugužėdavo giminių, visiems reikėjo paruošti vaišių. Mane kviesdavo paskersti, išdarinėti skerdieną. Atskyręs petuką įtrindavau česnaku, druska ir cukrumi po lygiai. Trinti reikia ilgai, net rankos pavargsta. Tada mėsą apvoži ir – į rūsį. Po trijų dienų išrūkyta mėsa būna tokia skani, kad visi laižosi…“
Dominykas Raibys
Ko tik nėra sumeistravusios švėkšniškio Dominyko Raibio rankos!
Per ilgą gyvenimą jos retai ieškojo poilsio, dažniau – darbo. Ne tik kėdes, stalą ir langų rėmus gamindavo. Pamena, ypač jo paslaugos buvo reikalingos tarnaujant kariuomenėje: „Buvau grobstomas. Ne vienas „oficierius“ prašydavo, kad padaryčiau kokį buities daiktą. Tam net oblių buvau pasidaręs“.
Skaičiuojantis devintą dešimtį D. Raibys ir dabar rankų neilsina. Šį pavasarį sumeistravo paukšteliams tarsi viešbutį. Patalpos giesmininkams su 4 kambariais ir sale nuspalvintos. Gaila tik per vėlai, nebespėjo paukšteliai apsigyventi. D. Raibys tiki, kad apsigyvens kitąmet. Džiaugsis, kaip ir kiemo šunelis, kurio aptvare maistas laikomas po specialiu stogeliu, kad neprilytų ir šuneliui ėsti būtų smagiau.
O kur dar praeivių akį traukiantis medinis lėktuvėlis! Visi namų kiemo kampai sutvarkyti, išpuoselėti nagingo meistro ir tvarkingų šeimininkių rankomis.
„Prie rusų buvom išbuožinti, vadinami buožių pakalikais. Mano tėvas Lietuvos laikais tarnavo Kauno husarų pulke, jam teko stovėti prieš lenkų dalinius. Per atostogas su arkliu buvo parjojęs į Švėkšną pas savo tėvus. Po tarnybos gavo žemės, bet buvo labai prasta, todėl dirbo samdiniu pas ūkininkus. Po žmonos brolio mirties paveldėjo 12 ha žemės Stirpeikose. Po Antrojo pasaulinio karo žemę nacionalizavo, viską atėmė ir išvarė. 1949 m. pradėjo tvertis kolūkis, tapom naujakuriais“, – pasakoja D. Raibys.
Netrukus jo veidu nurieda ašara, prisiminus, kad buvo neteisingai apkaltintas ir siūlyta nuteisti jį 8 metus kalėti. „Už nieką. Buvo paskirta surinkti iš žmonių bulvių. Žmonės bulves jau buvo pasodinę, daugeliui jų dar buvo likę, o kolūkis bulvių neturėjo. Brigadininkas organizavo – surinkom. Grįžau iš darbo, ateina ir sako, kad esu areštuotas. Pasirodo, įskundė, kad bulves vogiau. Nuvežė į Priekulę. Šešis mėnesius iki teismo laukiau kalėjime“, – pasakoja švėkšniškis. 25 liudininkai paliudijo, kad nėra kaltas.
Vis tiek metus Kuibyševe teko atidirbti hidroelektrinės statybose. Išteisintas sugrįžo ir išėjo į kariuomenę. Sugrįžęs po 3 metų ir 3 mėnesių dirbo Padubrinų skyriaus valdytoju. Skyriui vadovavo 33 metus. Neakivaizdžiai baigė Pajūrio žemės ūkio technikumą, įgijo agronomo specialybę. Į partiją nestojo, nors nuolatos ragino.
Po metų palaidojo mamą, dar po metų susituokė. Gyvenimas bėgo kaip ir daugelio kitų.
Pateks į muziejų
Švėkšnoje gyvena nemažai garbaus amžiaus čionykščių, menančių miestelio iškilias ir skaudžias istorijas, šviesuolius, keistuolius, amatininkus, prekybininkus, garsius „jomarkus“. Neseniai muziejininke pradėjusi dirbti švėkšniškė Monika Žąsytienė uoliai ėmėsi užrašinėti garbaus amžiaus švėkšniškių prisiminimus.
Kartu su Šilutės muziejininkėmis užrašė Domo Raibio, Jono Ašmonto, kitų švėkšniškių prisiminimus, kurie pateks į muziejaus fondus.

Laima PUTRIUVIENĖ