Kūrybinė tautodailininkės, eiliuotojos, tautosakos puoselėtojos Teresės Leciūtės-Lorenčienės ir jos vyro Eriko kraitėje sutelpa Teresės knygos, karpiniai, abiejų tapybiniai bandymai. O kur dar Eriko rankomis sukurti medžio ir metalo darbai! Šilmeižių kaime jaukioje pušynų apsuptoje sodyboje aplankyti Lorenčai sakė besiruošią šeimyninei parodai, kuri vasario mėnesį turėtų vykti Hugo Šojaus muziejuje.

Teresė ir Erikas Lorenčai.

Prie židinio
Lorenčų namuose spragsi židinys, kvepia ką tik iškepta duona, apie neseniai buvusias šventes primena ne tik kalėdiniai meduoliai, bet ir niekur nematyta karpytų snaigių eglė. Vos peržengęs slenkstį pajunti, kad šiuose namuose netrūksta svetingumo. Atsisveikinti niekas neskubėjo ir šįkart, nors nusiritusi už pušyno raudona saulė pranašavo šaltą naktį.
Erikas virkdo armoniką, jo žmona Teresė atverčia savo naujausios knygos puslapį, joje įrašo nuoširdžius žodžius – leidinys su autoriaus įrašu keliskart vertingesnis… Teresė dovanoja ir ažūriniais karpiniais dekoruotų knygos skirtukų. Ne iškart gali patikėti, kad vos rankose telpantys skirtukai sukurti per kelis vakarus.
Tautodailininkė sakė, kad karpymas jai nėra darbas, bet džiaugsmą, poilsį teikiantis malonumas. Skirtukai suguldyti ąžuolinėje, karpiniais dekoruotoje dėžutėje. Erikas tarsteli, kad ją meistravęs savo įrankiams susidėti.
Įrėminti didesnio formato iki Trijų karalių žavėjo Vainuto bibliotekos lankytojus.

Ant senos upeliūkščio užtvankos stovi pasakų namelis.

Prisiminimų keliais
Šilmeižių kaimo sodybos šeimininkai Teresė ir Erikas buvo pažįstami nuo vaikystės. Savo bendrą gyvenimą, namus buvusioje Eriko tėvų sodybos vietoje pradėjo kurti bemaž prieš tris dešimtmečius. Nuotraukų albume netrūksta nespalvotų nuotraukų, fotografuotų Eriko. Jaunystėje Erikui teko keisti senojo namo skiedrinį stogą, o dabar senojo vietoje stovi jo rankomis suręstas ir įrengtas namas. Savo namus lipdė ilgai, kruopščiai, kaip skruzdėlytės – vis po šapelį.
Erikas – ir meistras, ir muzikantas, ir mėgėjas tapyti gamtos vaizdus. Muzikuoja namuose, kasmet su pasakore Terese dalyvauja pavienių muzikantų ir pasakorių festivalyje „Sugužėkim, suskambėkim…“ Gardame. Eriko rankoms paklūsta ir medis, ir metalas, ir pro sodybą tekantis upelis, ant kurio nagingas meistras atstatė buvusią užtvanką ir vandens malūną su nedideliu nameliu. Kad užtvanka ir malūnas teiktų ne tik malonumą, bet naudą neštų, dar trūksta mažų apsukų generatoriaus. Įrengtu vandens malūnu domisi jaunimas. Šeimininkai pasakoja, kad anksčiau čia yra buvusi garsi račiaus Tumelaičio užtvanka ir malūnas.
Lorenčai turi mažytę, bet savo salą, į kurią patenkama Eriko statytu tilteliu. Romantiškų tiltelių per upelį yra ir daugiau. Visi jie yra Eriko dovana Teresės gimtadienių proga. Pavasarį prie užtvankos pražysta Teresės pasodintos žibutės, vėliau – Eriko sodintas sodas.
Tiksintis laikrodis
Teresė domisi krašto istorija. Pasakoja, kad pro sodybą vingiuojantis upelis yra daugiavardis. Šyšos baseino upė vadinta Lieknelės, Jovario, o sovietmečiu – Upalio vardu. Šilmeižių kaimas buvęs daug didesnis, čia yra buvęs ir dvaras. Šilmeižių kaimo pavadinimas nuo 1743 metų minimas Verdainės bažnyčios krikšto knygoje. Netoliese stūkso piliakalnis. Anksčiau jis buvo apaugęs jovarais, dabar veši pušys. Prieš karą piliakalnis turėjo vokišką pavadinimą.
Kaip ir daugelį šio krašto gyventojų, šilmeižiškius išblaškė karas. Artėjant rusų kariuomenei, šišioniškiai buvo priversti trauktis iš gimtųjų vietų, o sovietmečiu čia apsigyveno atvažiavę iš kitų Lietuvos regionų. Kartu su kaimynais Karaliaučiaus link bėgo ir Eriko mama Marta. Bėgimo sąmyšyje amžinai užgeso Eriko močiutė, ant daržinės durų paguldytą ją paskubomis palaidojo sode. Eriko tėvas pabėgo į Vokietiją, apie jį nepavyko gauti žinių, Martai su kelerių metukų Eriku teko sugrįžti rusų kariuomenei susprogdinus tiltą.
Karo baisumus patyrė ir Teresės tėvai. Jos tėvas Izidorius Lecius buvo karo belaisvis, kalėjęs Kauno IX forte, iš jo pabėgęs buvo išvežtas priverstinai dirbti į gintaro kasyklas Karaliaučiaus krašte. Jam teko kalėti Pamaskvėje, iš ten geležinkelio bėgiais pėsčiomis parėjo į namus. Teresei tėvų namus primena relikvija – tiksintis sieninis laikrodis. „Užvestas laikrodis netikėtai sustojo, tėvui mirus“, – pamena Teresė.

Šeimininkas Erikas mėgsta pravirkdyti armoniką.

Erikas vairuoja ir konstruoja
Erikas Lorenčas ilgą laiką dirbo vairuotoju, jam teko vežioti statybines medžiagas, vėliau – duoną, buvo išvykęs į statybas Sibire, grįžęs dirbo geležinkelininku. Pareigingą darbuotoją visi gyrė, jo nuotrauka buvusi ir laikraštyje. Nagingam meistrui pavyko sumeistrauti kankles. Jo meistrytės sąrašuose yra net 4 traktoriai. Vieną traktorių pardavė, dar keli ir dabar naudojami ūkyje.
Teresės pėdomis pasuko pedagogo kelią pasirinkusios dukros Elina ir Gailutė, abi dirba Šilutės Martyno Jankaus pagrindinėje mokykloje. Sūnus Gediminas mėgsta pjaustyti iš metalo. Jo rankomis išpjaustyta Teresės karpinių motyvais metalo tvorelė juosia tėvų namo balkoną. Sūnaus Eriko karpiniai puikuojasi greta Teresės karpinių. Nagingi ir darbštūs ir kiti vaikai.
„Labai vertinu vaikų darbus“, – sakė Teresė.
Laiškas iš Italijos
Prieš porą metų dienos šviesą išvydusi knyga „Iš kartos į kartą“ su pasakojimais žemaičių tarme bei lygiagrečiai pateiktais tekstais bendrine lietuvių kalba yra Teresės Leciūtės-Lorenčienės ir jos šeimos sumanymas. Knygoje sudėti senelių, tėvų pasakojimai. Ir praėjusius metus kūrėja išleido savo karpiniais iliustruotą knygą „Mes karpome, vaidiname, deklamuojame“. Knyga su autorės pjesėmis ir eilėraščiais vaikams skirta mokytojams, vaikų darželių darbuotojams, namų teatro kūrėjams. Keturis dešimtmečius atidavusi mokyklai pedagogė-psichologė žino, kad per vaidinimą geriausiai atsiskleidžia pradinių klasių mokinių gebėjimai.
Išleisti dar vieną pedagogo darbą palengvinančią knygą paakino laiškas iš Romos lituanistinės mokyklos. Lietuvių kilmės mokytoja laiške rašė, kad iš tautinių mažumų departamento gavę dovanų T. Leciūtės-Lorenčienės knygą „Mes vaidiname ir deklamuojame“ labai apsidžiaugė, pagal knygoje išspausdintą pjesę „Vilkas, ožka ir devyni ožiukai“ pastatė vaidinimą. Dalyvavę net mokinių tėvai – muzikinį išsilavinimą turintis, bet lietuviškai nesuprantantis italas sukūrė muziką. Italai natas atsiuntė knygos autorei.

Laima PUTRIUVIENĖ