Gegužės 8-ąją, sekmadienį, minėsime Stanislovines, kurios sietinos su svogūnų sodinimu, žirnių sėja. Apie tai Lietuvos radijui yra pasakojęs etnologas Libertas Klimka.

Mūsų liaudiškųjų tradicijų kalendoriaus populiariausi vardadieniai atitinka svarbius pokyčius gamtoje bei su jais susijusių darbų pradžią ar pabaigą. Iki vienos kurios šventės reikėdavo padaryti tam tikrus darbus, po kitos pradėti naujus. Antraip žemdirbio triūsas perniek – ruduo nelauks. Štai gegužės 8-ąją pagal bažnytinį kalendorių pagerbiamas šventasis Stanislovas, Krokuvos vyskupas, gyvenęs XI amžiuje. Tai dangiškasis mūsų kaimynės Lenkijos globėjas.

Krokuvos vyskupas šventasis Stanislovas

Jo gyvenimą ir ganytojiškus darbus yra aprašęs XV a. istorikas Janas Dlugošas, karalaičių auklėtojas. Šventojo Stanislovo statula puošia Vilniaus arkikatedros frontoną, o vardas – vienas populiariausių Lietuvoje. Viena iš legendų apie šv. Stanislovą mini jį labai mėgus žirnienę – pasninkų valgį. Gegužės mėnuo – pats laikas žirnių sėjai: žemė pakankamai būna įšilusi, sliekai ją urbia. Kartu daržuose būdavo sodinami svogūnai, todėl kaime ir sakoma, kad Stanislovo vardadienis –„cibulinis”.

Svogūnai ir žirniai

Svogūnai – vitaminų aruodas; vasarą – laiškai, žiemą – galvučių pynės. Jų sodinimo taisyklės gana sudėtingos. Mat svarbu, kad svogūnai beaugdami nevirstų žyduoliais. Kaime pasakys – negalima imtis šio darbo, kai danguje matosi abu šviesuliai: saulei nenusileidus, jau pateka mėnulis. Jo atmaina turėtų būti dylanti.

Pasodinus lysvę, jos gale patartina įsmeigti kokią nudėvėtą šluotą, tai labai gerai augs laiškai. Į daržą šeimininkė turėtų išeiti su gera nuotaika, antraip svogūnai užaugs „pikti”.  Svogūnų sodinimo metas – slyvoms žydint, bet prieš ievas ir šermukšnius. Ši naudinga daržovė į mūsų kraštą bus atkeliavusi iš pietų, o ir pats žodis – totoriškos kilmės. Todėl patarlėse ir priežodžiuose svogūnas nėra dažnai minimas, gal tik palinkint: „Kad tau Dievas duot sveikatą gražią ir svogūnų ežią”.

O štai žirniai senovėje – vienas svarbiausių lietuviškų valgių komponentų. Aukštaitijoje mėgstami žirniniai blynai – tiesiai nuo keptuvės su kopūstieniu dažiniu. Ir žirnienė „zacirka“ labai skani. Dzūkai pasikepdavo žirninių bandų, jas valgydavo užpylę spirgučiais. Žemaičiai žirninius kleckus valgydavo su rūgščiu pienu. Žirniai, sugrūsti su bulvėmis – žemaitiška kiunkė.

Sėk žirnius penktadienį

Žirnių sėja taip pat būdavo apgaubta didele atida. Darbą pradėdavo penktadienį – tinkama diena, nes pasninkaujančios ir kirmėlės. Apskritai reikia vengti sėjai dienos, kurios pavadinimo viduryje būtų raidė „r”, kaip žodyje „kirmėlė”. Dar manoma, kad žirnius gerai sėti tokią savaitės dieną, kuomet nuaidėjo pirmasis griaustinis pavasarį. Tada pasėliai bus „laimūs” – gausiai užderės, o žirniai prinoks gerai suverdantys.

Aukštaitijoje manoma, kad turgaus dieną pasėti žirniai uždera taip, kad jų derliaus pilnai užtenka  šeimynai ir dar lieka pardavimui. Ir dar: savaitės pradžioje pasėjus, virkščios būna ankštingos. Kiekvienais metais laikantis tos pačios savaitės dienos, rūšis neišsigimstanti, baltieji žirniai neišvirsta rudaisiais.

O yra jų visokių: be paminėtųjų, dar ir rainieji, pilkieji, valakiškieji, cukravotieji, greičiukai, skubučiai ir dar kitokie…

Debesys ir vėjas

Teisingai parinkti savaitės dieną sėjai – toli gražu dar ne viskas. Būtina ir į debesis pasižvalgyti, ir iš kur pučia vėjas. Patirtis sako, kad pietų vėjas esąs derlingesnis, o šiaurės vėjui pučiant pasėti žirniai nekirmija, tačiau ir ilgai nesuverda. Dangus sėjos metu turėtų būti „garbiniuotas“ – nuvilnijęs debesų bangelėmis, panašiomis į virkščias. O daugiausia senoviškų patarimų tai tam, kad žirnius apsaugoti nuo kirmijimo. Darbą pradėti ankstų rytą, saulei netekėjus.

Sakmės pasakoja, kad žirniauti labai mėgsta raganos, mat žirnių žiedai suteikia joms aiškiaregystės gebėjimą. Į lauką jos skrendančios apsižergusios ne šluotą, bet avilį. Žirniauti ateinanti ir gyvačių karalienė, pasivertusi nirtulingu eržilu. Visą lauką nuniokojanti! Turbūt iš čia ir tikėjimas, kad į žirnių lauką iš ežero per ryto rasą iššliaužia pasimaitinti unguriai. Sakoma, tada bereikia tas šliūžes pabarstyti smėliu ir pasisotinę unguriai negalės sugrįžti ežeran.

Geras šeimininkas žirnių pasėdavo ir prie kelio, tegu pasiraško pakeleiviai. Nors patarlė apie varguolį sako: „Gyvena kaip žirnis prie kelio – kas eina, tas ir raško”. O apskritai žirnio pilna visose kalbų temose. Štai palyginimai: „Sutaria kaip žirniai ankštyje”; „Limpa kaip žirniai prie sienos”; „Kalba kaip žirnius beria”; „Lenda kaip kiaulė į žirnius”…

…ir apie bites

Įdomus ir toks paprotys: kai lekia bičių spiečius, tariamai jį galima sustabdyti beriant žirninius miltus. Tad pabaigai – keli žodžiai apie biteles. Mat bitininkai mano, kad šv. Stanislovo dienos orai parodo, koks bus vasarą medunešis: jei saulėta – medus per liepinės viršų kupės, jei apniukę – teks medų bitelių žiemojimui palikti. O gegužės mėnesį suneštas medus vadinamas „mojavu”, jis vaistingas – turi labai daug žiedadulkių. Tikėtina, kad senovėje apie šį laiką galėjo būti bičių ir šeimos globėjos dievaitės Austėjos šventė.

Liberto Klimkos pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją