„Jie nebijo karo, nes karas dažno iš jų galvose vyksta jau seniai. Tą pačią akimirką, kai vaikas perkeliamas iš sunkumų patiriančios šeimos, jis prilygsta karo pabėgėliui – kartais išeina iš namų taip, kaip stovi“, –  sako daugiau nei 20 metų Vaikų gerovės centre „Pastogė“ socialine darbuotoja dirbanti Dalia Bloznelienė.

 Pasak moters, nepaisant to, kas vyksta pasaulyje, be tėvų globos likusius vaikus labiausiai jaudina jų šeimos situacija, ypač dėl jos kylantis neapibrėžtumas ir laukianti nežinia.

Pasakoja socialinė darbuotoja

„Iš pradžių vaikai patenka į laikinąją globą, kuri gali trukti iki metų. Vaikai tuo metu vis dar turi vilties, kad situacija pasitaisys ir jie grįš į šeimą. Net ir praėjus keliems mėnesiams vaikas gali svarstyti: grįš, negrįš, gal viskas bus gerai, o jei ne – kas tada? Kuo ilgiau vaikas išbūna toje neapibrėžtoje situacijoje, tuo prastesnė gali būti jo emocinė būsena. Dėl to gali kentėti mokymosi rezultatai, keistis elgesys. Dažnai vaikui reikia pagalbos susitvarkyti su savo emocijomis, priimti pokyčius“, – pasakoja D. Bloznelienė.

Paaiškėjus, kad be tėvų globos likęs vaikas vis dėlto negalės grįžti į šeimą ir jam teks augti bendruomeniniuose vaikų globos namuose ar nuolatinių globėjų šeimoje, jis galiausiai nurimsta. Socialinės darbuotojos teigimu, pusei į laikinąją globą patekusių vaikų taip ir nepavyksta grįžti pas biologinius tėvus. Mat šiems nepavyksta įveikti sunkumų ar nededama pakankamai pastangų, kad vaikas galėtų saugiai augti savo šeimoje.

„Tokiose šeimose nesi laukiamas svečias“

„Kai pradėjau dirbti socialine darbuotoja, tekdavo lankytis sunkumų patiriančiose ir krizes išgyvenančiose šeimose. Iš tų metų likęs nesaugumo jausmas. Į nežinomas šeimas iš pradžių eidavome po du, nežinodami, kuo baigsis kiekvienas vizitas. Tokiose šeimose, ne paslaptis, ir alkoholis, ir narkotikai, smurtas, agresija. Nesi ten laukiamas svečias“, – prisimena pašnekovė.

Pasak D. Bloznelienės, pavykus užmegzti ryšį su šeimomis, kurioms teikiama pagalba, ir matant, kaip jos sprendžia savo problemas, dėl kurių vaikai turėjo laikinai gyventi globėjo šeimoje, apimdavo pasitenkinimas.

„Kiekvieno vaiko prigimtinė teisė yra augti su savo tėvais, todėl pagrindinė socialinių darbuotojų užduotis yra pasirūpinti, kad šeima pasikeistų. Kadf joje vaikui būtų saugu gyventi, kad ji atlieptų visus vaiko poreikius ir gebėtų tinkamai juo rūpintis. Jeigu pavyksta išgelbėti šeimą, tai yra pats geriausias dalykas ir tėvams, ir vaikams. Itin gera matyti, kai šeimos sėkmingai gyvena toliau ir vaikams nebekyla jokių rizikų, kad bus neprižiūrėti ar nemylimi. Tik tuo atveju, kai nepavyksta vaikams užtikrinti saugaus būvio, kai tėvai nerodo jokio noro ir pastangų keistis, ieškoma alternatyvios globos“, – pasakoja ji.

Dirbti žmonėms

Šiuo metu D. Bloznelienė daugiau dirba su globėjais bei jų šeimomis. Taip padeda be tėvų globos likusiems vaikams atrasti naujus namus. Deja, ir čia netrūksta savų iššūkių.

„Kiekvieną kartą, kai vaikui reikia nuolatinių globėjų, tai yra darbas su netektimi. Vaikas atskiriamas nuo šeimos, o tai emociškai nėra lengva. Dar skaudžiau, kai neužsimezga ryšys tarp globėjų ir globojamo vaiko. Tai yra dar viena tragedija. Vaikas buvo atstumtas tėvų, o dabar jo atsisako globėjai. Vaikas keliauja į trečius ar net ketvirtus namus. Tokie atvejai būna labai skaudūs, priimame juos itin asmeniškai“, – atvirauja pašnekovė.

Nenuostabu, kad sėkmės istorijos, kai be tėvų globos likę vaikai atranda vietą globėjų šeimose, kur gerai jaučiasi ir yra laimingi, yra itin laukiamos. „Matant, kad vaikas yra mylimas naujos šeimos, džiaugiamės, kad galėjome prisidėti prie dar vieno globos stebuklo“.

Neįmanoma vaikus auginti per nuotolį…

Pasak socialinės darbuotojos, nors COVID-19 pandemija daugelį žmonių išmokė dirbti nuotoliniu būdu ar susitvarkyti asmeninius reikalus neiškeliant kojos iš namų. Deja, vaikų auginti per nuotolį neįmanoma.

„Tiek vaikams, tiek tėvams reikia gyvo ryšio – apkabinti, pabučiuoti. To neatstos joks vaizdo skambutis, ypač mažiems vaikams, kuriems sunku ilgiau išlaikyti dėmesį prie ekrano. Kai karantino metu biologiniai tėvai negalėdavo aplankyti savo vaikų, augančių pas globėjus, kildavo visokių situacijų. Jei vaikas pabėgdavo nuo ekrano, tėvai visko prisigalvodavo, arba patys tėvai atitoldavo emociškai ilgą laiką nematę savo vaikų“, – pasakoja D. Bloznelienė.

Vilniaus pedagoginį universitetą baigusi ir istorijos mokytoja planavusi būti moteris šiandien prisimena, kad vidurinėje mokykloje išleistuvių metu parašyti žodžiai, kuo norėtų dirbti po 5 ar 10 metų, išsipildė su kaupu.

„Kai per klasės susitikimą gavau tą savo rašytą lapelį, nustebau, kaip tiksliai numačiau savo ateitį, parašydama, kad mano tikslas – dirbti žmonėms ir tarp žmonių. Vadinasi, socialiniame darbe atsidūriau ne veltui“, – šypsosi moteris, socialine darbuotoja dirbanti nuo 1999 m.

Pasak jos, nors šiame darbe netrūksta bendravimo su įvairiais žmonėmis, būna ir emociškai sudėtingų momentų, jo nekeistų į jokį kitą užsiėmimą.

• Šis straipsnis yra VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) inicijuotos komunikacijos kampanijos „Aš toks kaip tu. Ne iš kitos planetos“ dalis. Kampanija siekiama skatinti suvokimą, kad globoti vaikus yra kilnu ir prasminga bei keisti bendruomenės priešiškas nuostatas dėl globojamų vaikų integracijos į visuomenę siekiant, kad kuo daugiau šeimų priimtų į savo aplinką tėvų globos netekusius vaikus. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.