Žemaitkiemio kaime (Saugų sen.) gyvena Stanislava Damulienė, daugelį metų siuvinėjanti kryželiu. Moters rankoms paklūsta bet kokio sudėtingumo piešiniai. Langelis po langelio moteris dėlioja savo paveikslus, taip rasdama nusiraminimą ir suteikdama džiaugsmo kitiems.

Stanislava Damulienė, gyvenanti Žemaitkiemio kaime, Saugų seniūnijoje. Laisvalaikio užsiėmimas – siuvinėjimas kryželiu.

Netikėtas pomėgis
Tikriausiai nerasime nė vienos mergaitės ar moters, kuri nebūtų bandžiusi siuvinėti. Siuvinėdavome per pamokas ir namuose, dar ir šiandien rastume namuose vieną kitą darbelį ar paveikslėliu pamargintą pagalvėlę.
Stanislava gerai nė nebeprisimena, kada pradėjo siuvinėti. Ne vieną dešimtmetį ji tarsi dėlionę dėlioja iš mažų nesuskaičiuojamų kryželių savo kūrybinius darbelius. Namų sienas puošia įvairaus dydžio paveikslai su kalnų ir upių vaizdais, gėlėmis, gyvūnais ir portretais.
Stanislavos vaikystė prabėgo kaimyniniame Šilalės rajone, netoli Laukuvos. Kartu augo vienas brolis ir trys seserys. Tėvai vertėsi sunkiai, tad vaikai iš mažens buvo pratinami prie darbo.
Į Šilutės rajoną Stanislava atsikėlė 1982 metais. Ilgus metus dirbo tuometinio Saugų tarybinio ūkio Žemaitkiemio skyriuje melžėja. Triūsė dažnai neskaičiuodama valandų. Užaugino 5 vaikus. Pomėgis siuvinėti atsirado tada, kai kartą marti parvežusi parodė kryželiu siuvinėtą paveikslą ir pasiūlė jį išsiuvinėti. ,,Pati tikriausiai tingėjo, o ir nemanė turinti tiek kantrybės“, – atviravo Stanislava. Taip ir prasidėjo.
,,Siuvinėdama užsimiršdavau, nurimdavo nervai, nebejausdavau nei skausmo, nei piktumo. Nepajusdavau, net kaip bėga laikas. Kai pradėjau siuvinėti, taip ir nebepaleidau šio pomėgio“, – pasakojo 73 metų slenkstį perkopusi moteris.
Nuvažiavusi į Šilutę ar Klaipėdą, Stanislava ieškodavo žurnalų ir laikraščių, kuriuose būdavo schemų paveikslėlių, skirtų siuvinėti. Dažniausiai jų rasdavo „Ūkininko patarėjo“ priede „Kraitis“, vėliau – ,,Šeimininkėje“. Ir šiandien jų daugybę turi išsaugojusi. Paklausta, ar kada nors mokėsi siuvinėti kryželiu, pasakojo, kad niekur nesimokė. Yra siuvinėjusi paprastais dygsneliais. Mėgdavo megzti kojines, pirštines, net pirštuotas. Nusimezgusi kokią palaidinę ar megztinį, apsivilkusi kelis kartus, galėdavo išardyti ir megzti iš naujo. Išardytus siūlus kartais panaudodavo ir siuvinėjimui, jei prireikdavo kokio nors atspalvio. Siūlų retai tepristigdavo, mat, nuvažiavusi į miestą, pirmiausia užeidavo į siūlų parduotuvę. Siūlus rinkdavosi ,,iš akies“, sako jokių numerių nežinojusi. Ten ir kanvos nusipirkdavusi. Kartais ir vaikai atveždavę.

Siuvinėja ne vien sau
Kol buvo jaunesnė, Stanislava siuvinėdavo didesnės apimties paveikslus – jais ir dabar nukabinėtos visos namų sienos. Noriai rodė ir kituose kambariuose pakabintus paveikslus, kurie nebetelpa gyvenamajame kambaryje. Atnešė didelį paveikslą ir iš sesers būsto, kuris yra kitame namo gale. Visus magėjo parodyti.
Stanislava pasakojo, kad jos siuvinėtais paveikslais pirmoji susidomėjo Birutė Dambrauskienė, jau apie 50 metų dirbanti bendruomenės slaugytoja. Moteris ne tik žmonių sveikatai neabejinga, bet ir domisi, kaip jiems sekasi, rūpinasi, gal kuo galėtų pagelbėti. Ji pirmą kartą ir organizavo Stanislavos darbų parodą Žemaitkiemio bendruomenės namuose, – kad į rinkimų apylinkę atėję balsuoti žmonės galėtų pasidžiaugti jos darbais. Po pirmosios parodos jau praėjo keleri metai, ir kaip sakė dabartinis bendruomenės pirmininkas Zigmas Toleikis, vėl ruošiamasi rengti parodą kalėdinei vakaronei.
Rodydama ant stalo sudėliotus savo siuvinėtus paveikslėlius (ne visi jie dar įrėminti, nes rėmeliams reikia papildomų lėšų), Stanislava pasakojo, kad paveikslus pradeda siuvinėti nuo apačios, atidžiai skaičiuoja, kad tiksliai galėtų ant medžiagos atkartoti paveikslą, jį visą užpildo kryželiais. Siuvinėja spalvotais siūlais (neturi nė vieno tik juoda ir balta spalva išsiuvinėto).
Siuvinyje „Saulėlydis“ yra panaudota apie 40 atspalvių siūlų, daugiausia geltonos ir rudos spalvos. Šiandien dar siuvinėja, tačiau vis mažesnius paveikslėlius. Vieną atnešė parodyti – pradėtą nuo apačios švelniomis spalvomis siuvinėjamą kaimo su kalnais vaizdą. Siuvinėja be lankelio, naudoja įvairaus storumo adatas.
Stanislava pasakojo, kad jai patinka ryškių spalvų paveikslai, ypač mėgsta vaizdus su kalnais, gėlėmis. Sakė, kad daug paveikslų esanti padovanojusi.
Vakarais, namuose, sklindant įvairiems TV garsams, Stanislava siuvinėja. Televizorius – tik fonas. Ji skaičiuoja langelius, dėlioja savo pasirinktą dėlionę ir apmąsto praėjusius laikus, vaikų gyvenimus ir sutiktus žmones. Išeinančius mus palydi žvilgsniu ir pakviečia atvažiuoti į jos parodą…
Birutė Morkevičienė