Šilutės uoste vos nenuskendo į vandenį nustumtas žmogus
Atvykti į Šilutės mažųjų laivų uostą pakvietė telefono skambutis ir žinia, kad kažkas bandė skandinti žmogų. Šio rašinio autorę uoste pasitiko atletiško sudėjimo, ramaus būdo žmogus, kuris prisistatė esąs Darius Mieželis iš Vilniaus arba iš Ispanijos. „Gyvename ir Ispanijoje, ir Lietuvoje“, – patikslino nusišypsojęs.
Ponas Darius pasakojo, kad savo laivą Šilutės mažųjų laivų uoste laiko jau kelerius metus. Kartu su savo gyvenimo drauge Renata laisvą laiką mielai leidžia atostogaudami Lietuvoje, ypač žavi Šilutė, Minijos kaimas, Neringa. Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, į Šilutę atvažiavo automobiliu ir ruošė savo laivą laivybos sezonui.
„Liberty“ pavadintas laivas buvo nuleistas į vandenį trečiadienį. Po dienos darbų Darius ir Renata buvo laive. Tamsus žvaigždėtas dangus, šaltas vakaras dvelkė žydinčių medžių gaiva, tyliuose uosto vandenyse rymojo laivai, laukiantys palankaus vėjo ir svaiginančių kelionių.
Renata klojo patalą miegui, kai vakaro idiliją lyg koks perkūnas iš giedro dangaus sudrebino į uostą didžiuliu greičiu grįžtantis laivas. Jo sukeltos bangos išjudino mieguistus laivus, jie ėmė trankytis į krantinę. Renata susvirduliavo kajutėje ir trenkėsi į kajutės sieną. Darius išėjo iš kajutės. Laivavedžių taisyklės nurodo laivą į uosto akvatoriją įplukdyti tik lėta eiga. Vyrą nustebino, kas čia taip įžūliai elgiasi. Mediniu liepteliu patraukė prie uosto tylą sutrikdžiusio ir už kokio 150 metrų, prie 37-os aikštelės prisišvartavusio laivo.
„Vyrai, ar žinot, koks leistinas greitis uosto teritorijoje?“ – paklausė. Vietoj atsakymo išgirdo: „Ar tu žinai, kas aš toks?!“. Darius nepasimetė, atsakė, kad jam visai neįdomu, kas jis toks, mat taisyklės visiems yra vienodos. Tai pasakęs vyras, įprastai susikišęs rankas į šortų kišenes, sukosi grįžti atgal prie savo laivo.
Veltis į diskusijas nenorėjo, juolab kad matė, kaip du vyrai iš laivo nešė vieną, matyt, nebegalintį paeiti… Žmogus, kurio vardą jis sužinojo vėliau – Saulius – pribėgo prie jo ir nustūmė Darių į vandenį.
„Džiaugiuosi, kad netrinktelėjau į krantinės betoną“, – sakė Darius.
Nesitikėjęs tokio poelgio vyras paniro tamsiame vandenyje. Šiltas megztinis, kuris dar neseniai šildė, bemat prisigėrė vandens, apsunko, tempė gilyn, rankas nelengvai sekėsi ištraukti iš kišenių… Išniręs tamsoje susivokė esąs bemaž 4 metrai nuo krantinės. Stengėsi priplaukti arčiau, bet pasiekti lieptą buvo sunku. Sportiškas vyras įveikė, prisitraukė ir užlipo ant liepto. Kojomis pajutęs tvirtą pagrindą, bet dar neatgavęs kvapo, vėl pajuto smūgį…
Šįkart vandenyje jautėsi dar blogiau. Šiaip ne taip išnėręs į viršų girdėjo Renatos šauksmą, matė ją klūpančią ant lieptelio ir bandančią paduoti jam ranką bei Saulių, kojomis stumiantį ir neleidžiantį Renatai jam padėti. Jėgos seko, anot pašnekovo, jam pačiam nebūtų pavykę išsigelbėti. Padėjo uosto apsauginiai.
„Šilutė puikus miestas. Uostas – gražus, tvarkingas, sudarytos puikios sąlygos atplaukti, nusiprausti, ilsėtis. Čia dirba puikūs žmonės, šaunus personalas ir uosto vadovas“, – sakė Darius. Jis pasakojo, kad yra keliavęs ir aplankęs ne vieną Europos uostą. Jo įsitikinimu, nė viename kitos šalies uoste nebūtų įmanoma, kad laivas visu greičiu pralėktų per uostą, o žmogus nusistebėjęs tuo būtų skandinamas…
Renatos pasakojimas
„Ruošėmės miegoti, kai išgirdome variklio ūžesį. Žvilgtelėjusi pro langelį pamačiau pralekiantį laivą. Darius išėjo parūkyti. Mačiau, kaip jis eina grįžusio laivo link. Maniau, kad normalu, jog žmogus nueina ir pasako: „Vyrai, taip elgtis nevalia“. Nieko blogo nenumanydama užsivilkau megztinį ir paėmusi žibintą ėjau paskui Darių.
Nebuvo jokio skandalo, tik išgirdau: „Ar žinai, kas aš toks?!“ ir pamačiau, kaip Darius pasisuko eiti atgal į savo laivą bei pakeltas ano vyro rankas. Jis nustūmė Darių į vandenį“, – pasakojo Renata. Moteris ėmė klykti. Prie 37 aikštelės laivą prišvartavę vyrai iš netikėtumo sustingo. Vienas iš jų kelis kartus griežtai sudraudė: „Ko tu rėki!“.
Renata tamsiame vandenyje nematė Dariaus. Nors ir nekokia plaukikė, bet buvo nusprendusi šokti į vandenį… Staiga vanduo suburbuliavo ir Darius išniro. Moteris sako niekada negalėsianti pamiršti nieko nematančių Dariaus akių ir, rodos, netekusio nuovokos. Kartą išniręs jis vėl pradingo po vandeniu. Suklupusi ant lieptelio moteris tiesė rankas į tamsų vandenį, klykdama vyro vardą. Pamena, kad žmogus, nustūmęs Darių, neleido jai tiesti rankų, kojomis bandė ją pačią nustumti, šaukė, kad dingtų iš čia…
Visą laiką ji šaukė pagalbos. Trečias iš Sauliaus kompanijos sakė, kad padės. Ji nubėgo kviesti apsaugą, skambino pagalbos telefonu. Stebino, kad į jos pagalbos šauksmą operatorė užduoda daugybę nereikalingų klausimų: „… koks jaunimas? Ar žmogus paeina?“ ir panašiai. Iškvietusi pagalbą Renata vėl bėgo į įvykio vietą. Darius visą tą laiką buvo vandenyje. Atskubėjęs uosto apsaugos darbuotojas Sigitas ir dar vienas jo kolega, tą vakarą atsitiktinai užėjęs į uostą, Darių ištraukė iš vandens.
Apsaugos vyrai sakė, kad ištraukti nebuvo lengva, vyro drabužiai prisigėrė vandens, tad buvę labai sunku. Darių į vandenį nustūmęs Saulius ir jo kompanija tuo metu pasišalino. Kaip jie dingo, niekas nepastebėjo. Apsaugos darbuotojas tvirtino, kad vartai buvę uždaryti. Galėję perlipti tvorą.
Iš policijos – pėstute
Pirmoji atskubėjo greitosios medicinos pagalba. Medicinos darbuotoja primygtinai reikalavo važiuoti į Šilutės ligoninės Priėmimo skyrių, ten Darių apžiūrėjo budintis medikas, jį paskiepijo nuo stabligės. Po medikų apžiūros policijos pareigūnai Darių ir Renatą nusivežė į policijos komisariatą. Paryčiais, bemaž po pusantros valandos apklausos, Darius ir Renata užvėrė komisariato duris. Į pledą susisukęs Darius ir Renata pėstute parkulniavo į uostą.
„Šilutę pažįstu gerai. Kol Darius triūsia prie laivo, aš mėgstu pasivaikščioti po miestą“, – dar neatsitokėjusi nuo patirto šoko kalbėjo Renata.
Darius Šilutėje taip pat yra buvęs ne kartą, mat jis – nacionalinės ir tarptautinės kategorijos futbolo teisėjas.
Laima PUTRIUVIENĖ
Redakcijos pastaba: publikacijoje minimas Saulius – Šilutės r. savivaldybės tarybos narys, Darbo partijos Šilutės skyriaus lyderis Saulius Stankevičius pateikti „Pamariui“ savo nuomonę apie įvykį nepanoro.
Negaliu patikėti, kad tai nutiko mūsų mielame miestelyje. Kažkoks nužmogėjusių laukinių siautėjimas.
Kad tik nepritrūktų jėgų tiesą ginti.
Ačiū už straipsnį, nes nejauku, kai po tokio įvykio spaudoje tylu…
Iš tikrųjų jau buvo pasidarę nejauku, kai pirmosiomis dienomis apie įvykį sužinojom tik iš respublikinės spaudos… Norom nenorom pradedi galvot, kad visi sėdi prisidirbusio asmens kišenėje 🙁 Tikėkimės, kad įvykis nebus nurašytas „politiniam susidorojimui”.
Beje, „Pamarys” vienintelis neperspausdino rašinio iš internetinės lryto svetainės, kaip padarė kiti „drąsuoliai”, o pats parašė ir išspausdino tada, kada išeina laikraštis. Žinoma, santūriai, kaip ir turi atrodyti skaitytoją gerbiantis spaudos leidinys.
Čia gi buvo Stankės organizuojami laivavedžių kursai.