„Šilutė – vieta, kur visada sugrįšiu…“

Pokalbis su Dovydu Pancerovu, tyrimų žurnalistu, pelniusiu apdovanojimų už kokybišką žurnalistiką, knygos „Kiborgų žemė“ autoriumi, savo darbais garsinančiu Šilutės miesto vardą.

– Esate kilęs iš nedidelio miestelio. Ar kada nors dėl to kilo problemų didmiesčiuose?
– Oi ne, niekada dėl to neturėjau jokių problemų. Sakyčiau priešingai – būti šilutiškiu Vilniuje yra labai malonu, nes žmonėms patinka Pamarys. Tiek gamta, tiek architektūra, tiek išskirtinė istorija. Sako: „Labai mielas miestelis“.
– Papasakokite apie savo vaikystę Šilutėje? Galbūt yra iki šiol likusi kokia nors mėgstamiausia vieta?
– Kad Šilutėje prabėgo ne tik mano vaikystė… Į Vilnių išvažiavau gana vėlai, būdamas 23-ejų, todėl mano santykis su Šilute yra toks artimas, kad man net tai aiškinti atrodo keista. Rimtai. Taip sakau ne iš mandagumo. Mano namai yra Šilutė, o Vilnius – mano valstybės sostinė ir dabartinis mano gyvenamasis miestas. Labai džiaugiuosi, kad dabar gyvenu Vilniuje, bet kada nors vis tiek sugrįšiu į Šilutę.
Mano artimiausi draugai iki šiol yra šilutiškiai – tie patys, su kuriais bendravome dar mokykloje. Ir mano žmona šilutiškė. Net keista suvokti, kad sūnus Daumantas save vadins vilniečiu ir Šilutė jam beveik nieko nereikš…
Tai va, jeigu mėginčiau išvardinti mėgstamiausias Šilutės vietas, tam prireiktų atskiro straipsnio. Mes su draugais trindavomės visur: gatvėse, pašyšiais, krepšinio aikštelėse, prie Pirmosios gimnazijos, darželiuose. Bet turbūt galima sakyti, kad daugiausiai laiko praleidome prie Pirmosios gimnazijos, „Time Team“ krepšinio aikštelėje Vytauto gatvėje, prie Vytauto gatvės 29 namo pirmosios laiptinės. Paauglystėje buvome reperiai, įrašinėjome dainas, net buvome patekę į ZIP FM „Gatvės lygos“ topą (šypsosi). Viena iš mūsų dainų vadinosi „Vytauto gatvės vaikėzai“, nes daugiausiai laiko praleisdavome ten.
Dar turėjome tokią tradiciją, kurią tarpusavyje vadinome „Šeštadienio kelias“. Jeigu su draugais neturėdavome ką veikti, susirinkdavome prie tos Vytauto gatvės laiptinės ir pešdami cigaretę pasileisdavome centrine miesto gatve, po to – palei Šyšą, pro ligoninę, Pagrynius, pro stadioną ir taip iki tos pačios laiptinės. Suprantu, kad dabar tai atrodo keistai, bet tuo metu buvo visai smagu.
– Kada nusprendėte tapti žurnalistu?
– Kad nelabai aš sprendžiau… Tiesiog visada žinojau, kad būsiu žurnalistas. Net negalėčiau pasakyti, kad svajojau būti žurnalistu, ar kad šitas amatas man labai patiko. Tiesiog taip nutiko, kad žurnalistika pasirinko mane.
Būdamas penkerių metų neidavau į darželį. Sėdėdavau namuose ir rašydavau savo išgalvotą laikraštį „Viskas“. Esu pasakojęs, kad mano pirmasis „straipsnis“ vadinosi „Dizonaurai gryžda į Lietuva“, o antrasis – „Lanzbergis gryžda į Lietuva“… Iliustracijas irgi piešiau pats, nes ilgai lankiau Šilutės dailės mokyklą.
Tokius išgalvotus laikraščius ir knygas rašiau visą savo vaikystę ir paauglystę. Net nežinau, kiek prirašiau, bet kelias dešimtis – tikrai. Visą tą pluoštą lapų ir sąsiuvinių saugau iki šiol.
Vėliau viskas klostėsi natūraliai. Baigęs mokyklą, 2006-ųjų vasarą, nuėjau į laikraštį „Šilokarčema“ ir paprašiau, kad priimtų į darbą. Priėmė. Beje, pirmąjį tikrą mano straipsnį išspausdino „Pamarys“. 1999 metais parašiau, kad renku viską, kas susiję su nuskendusio laivo „Titanikas“ istorija. Turėjau tris storus sąsiuvinius iškarpų iš laikraščių, knygų, „Titaniko“ modelį ir panašių dalykų. Parašiau apie tai, ir „Pamarys“ išspausdino.


– Kodėl pasirinkote būtent tiriamąja žurnalistiką?
– Lietuvoje visada buvo ir bus tiriančių žurnalistų. Gal tik neturime tiriamosios žurnalistikos tradicijos. Žinios apie šį amatą nebuvo perduotos iš lūpų į lūpas, todėl mes – „15min“ tiriamosios žurnalistikos skyrius – neturėjome iš ko mokytis. Visko išmokome patys, dirbdami kartu su kolegomis iš JAV ir Europos.
O aš tiriamąją pasirinkau, nes man tai visada atrodė visų prasmingiausiais darbas. Gal tai susiję su mano pirmąja perskaityta knyga apie žurnalistiką – Daivid Randall „Universalus žurnalistas“, o jos autorius pabrėžė: tikri žurnalistai yra tiriantys žurnalistai. Tai man nuo paauglystės taip ir atrodė: nori būti kietas žurnalistas, privalai tirti…
Žinoma, tai ne iškart pavyksta. Reikėjo sukaupti patirties, įgūdžių, reikėjo motyvacijos. Tiriantis žurnalistas privalo suprasti daug subtilių dalykų, kurie ir padeda iš detalių sudėlioti istoriją. Tarkime: turi mokėti ieškoti ofšorinių įmonių, analizuoti akcininkus ir ryšius, analizuoti finansines ataskaitas, suvokti politikų deklaracijas, įstatymus, slaptųjų tarnybų darbą ir dar daugybę dalykų, kurių prireikia kažkuriai temai nagrinėti.
Kartais prie vieno tyrimo tenka sėdėti mėnesį ar net du. Taigi, tiriamoji žurnalistika išties yra brangus reikalas. Mes esame trijų žmonių skyrius, kuris straipsnius redakcijai duoda nereguliariai. Kita vertus, Lietuvos skaitytojai jau pasiilgo kokybiškos žurnalistikos, todėl redakcijos, kurios į tai investuoja, mano manymu, elgiasi toliaregiškai.
– Ar jautėte, kad rizikuojate?
– Pasirinkęs tiriančio žurnalisto darbą? Ne, nerizikavau niekuo. Jeigu tai nebūtų pavykę, būčiau metęs žurnalistiką ir ėmęsis kokio kito amato.
Sakyčiau, mūsų idėja buvo sėkminga: sulaukėme didelio skaitytojų dėmesio, gavome krūvą tarptautinių apdovanojimų už kokybišką žurnalistiką, tapome tarptautinio tiriamosios žurnalistikos centro OCCRP nariais, esame kviečiami daryti bendrus tyrimus su kolegomis JAV, Vokietijoje, Bulgarijoje, Italijoje, Naujojoje Zelandijoje ir panašiai. Toks žurnalistinis rokenrolas.
Bet ir vėl – tai trumpalaikė sėkmė. Mano asmeninis karjeros tikslas – prisidėti prie to, kad Lietuvoje būtų sukurta tiriamosios žurnalistikos tradicija. Mes privalome perduoti savo patirtį jauniems žurnalistams, kad ir po mūsų būtų žmonių, kurie sistemingai dirbtų šį darbą. Tai yra neįtikėtinai svarbu valstybei. Tiriamoji žurnalistika uždengia tokį viešąjį gyvenimo lauką, kurio negali aprėpti teisėsauga ir žvalgyba – nuo politinės atsakomybės iki didelių procesų kritikos.
– Kur buvo jūsų pirmoji kelionė, susijusi su jūsų darbu?
– Pirmoji mano komandiruotė buvo į Afganistaną. Tai įvyko lyg 2013 metais. Tada aplankiau Lietuvos karius, tarnavusius Kabule. Taip pat buvau nuskridęs į Afganistano šiaurėje esantį Mazar Šarifo miestą, kur stovėjo Latvijos ir Vokietijos pajėgos. Tačiau daugiausiai laiko tada praleidau Afganistano pietuose su Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų eskadrono „Aitvaras“ kariais. Nerealūs vyrukai.
– Kokie buvo įspūdžiai?
– Gilūs. Nežinau, kaip kitaip galima apibūdinti įspūdžius iš karo zonos. Visur – smėlynai, sutriušę pastatai, išmaldos prašantys vaikai, ginkluoti žmonės gatvėse, šarvuota technika, naikintuvai, savižudžių sprogimų žymės, patikrinimo postai…
Tada pirmą kartų savo kūnu pajutau, ką reiškia tikras nesaugumo jausmas. Kai suvoki, kad už kito kampo tikrai gali laukti pavojus. Vėliau šios temos – baimė, karas, smurtas – tapo labai svarbiomis, kai rengiau reportažus iš karo rytinėje Ukrainoje. Apie tai pasakoju savo debiutinėje knygoje „Kiborgų žemė“.
– Ar kada nors gailėjotės dėl pasirinktos profesijos?
– Niekada! Esu įsitikinęs, kad tik dirbdamas prasmingą darbą žmogus gali pasiekti pasitenkinimą ir vidinę ramybę. Kiekvienas žmogus tą prasmę įžvelgia skirtinguose dalykuose, todėl visiškai nedarau skirties tarp mechaniko, virtuvės šefo, žurnalisto ar kokio smuikininko – kiekvienas turi daryti tai, ką moka, tada ir pajus tą pasitenkinimą. Viskas paprasta: kai darai dalykus, kuriuos sugebi, anksčiau ar vėliau tampi tos srities profesionalu, o tada pasieki asmeninių pergalių, kuriuos yra geriausias atlygis.
Manau, kad didelę klaidą daro žmonės, kurie amatą renkasi pagal atlygio dydį, o ne savo sugebėjimus.
– Ar niekada nenorėjote būti vienas iš tų kareivių, apie kuriuos rašėte?
– Vienu metu rimtai svarsčiau prisidėti prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų arba Lietuvos šaulių sąjungos. Bet, mano supratimu, dalyvavimas sukarintose organizacijose nesuderinamas su žurnalistiniu darbu karo zonose. Pavyzdžiui, jeigu būčiau šaulys ir rytinėje Ukrainoje pakliūčiau į rankas rusų kareiviams, tai mane laikytų žvalgu, o ne žurnalistu.
Sąmoningai nedalyvauju jokiose organizacijose – nei sukarintose, nei visuomeninėse.
– Ar sunku grįžti prie straipsnių rašymo po to, kai išleidote knygą „Kiborgų žemė“?
– Buvo sunku. Bet susitvarkiau ir, regis, pavyko vėl grįžti į ritmą.
– Pamatėte daug pasaulio, susipažinote su daugybe įdomių žmonių, bet vis grįžtate į Šilutę. Kas yra šis miestas jums, kokią jo aurą matote po visko, ką gyvenime jau teko pamatyti ir patirti?
– Šilutė man yra namai. Vieta, į kurią tikrai kada nors sugrįšiu. Vienaip ar kitaip.
Kartais atrodo, kad išėjau iš savo namų ir dabar keliauju per tą nematomą nusikaltėlių, šnipų, niekšų ir nužmogėjusių padarų pasaulį tik tam, kad nusipelnyčiau kada nors sugrįžti į namus. Savotiška motyvacija.
– Galbūt Šilutėje kažką keistumėte?
– Oi, nežinau. Pastaruoju metu Šilutėje esu tik stebėtojas iš šalies. Bet kaip svečias galiu pasakyti: kiekvienam jaunam šilutiškiui dailininką Andrių Sirtautą rodyčiau kaip tikrą pilietiško ir kūrybingo žmogaus pavyzdį, nes dėl jo pastangų Šilutės viešosios erdvės atrodo nerealiai. Patikėkite manimi, iš šono tai labai smarkiai matosi.

Kalbino Ramunė Dadūraitė,
Vytauto Didžiojo universiteto
viešosios komunikacijos
3-ojo kurso studentė

 

Rekomenduojami video

Visi naujausi straipsniai

Pasisavino vyro pinigus

Tauragės apskrities VPK praneša apie įvykius Šilutės rajone. Sausio 30 d. į Šilutės r. PK kreipėsi vyras, gim. 1970 m., gyv. Dariaus ir Girėno g., Šilutėje, kad 16 m. už jį jaunesnė moteris pasisavino jo 700 eurų. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vasario 5 d. vakare viešoje vietoje Melioratorių al., Šilutėje, neblaivus (2,25 prom.) vyras, gim. 2002 m., sukėlė fizinį skausmą 10 metų už jį vyresniam vyrui. Taip pat apdaužė ir apgadino netoli stovėjusį moters elektrinį motorolerį. Nuostolis 200 eurų. Pradėtas ikiteisminis

Palangių daržininkystė prasideda. Kaip greičiau užsiauginti šviežių ir sultingų svogūnų laiškų?

svogūnai ant palangės

Dienoms jau pagaliau ilgėjant, savaime norisi daugiau žalumos ir vitaminų. Ant palangės žaliuojantys prieskoniai ir žalumynai ne tik kuria pavasarišką nuotaiką, bet ir yra nepamainomi pagalbininkai virtuvėje. Kad palangių daržininkystės sezonas Lietuvoje jau prasidėjo, pastebi prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė Gintarė Kitovė. Pasak jos, dažnuose namuose pirmaisiais pavasario pranašais tampa svogūnų laiškai, mat svogūnų sodinukų kaina patraukli, o daug darbo jiems užauginti nereikia. „Populiarėjant sveikai mitybai ir natūralumui, daugelis atsigręžia į tai, kuo užsiimant matydavo savo tėvus, senelius. Todėl daržininkystė

Ant dviračio – ištisus metus. Kokių taisyklių negalima pamiršti žiemą?

Ant dviračio žiemą

Pastarųjų žiemų klimato pokyčiai keičia mūsų šalies dviratininkų elgesį: Lietuvoje dviratis tampa nebe sezonine, o ištisus metus naudojama transporto priemone. Ekspertai pataria, kaip dviračiu rūpintis žiemos laikotarpiu ir kokių taisyklių, esant dabartinėms oro sąlygoms, privalu laikytis sėdant ant šios transporto priemonės.   „Nors eismo dalyviai dažnai laikosi nuomonės, kad dviratis šaltuoju metu nėra tokia patogi transporto priemonė kaip automobilis, vis šiltesnės žiemos leidžia jį minti visus metus. Svarbu žinoti, kad žiemos sezonu reikia tinkamai jį paruošti ir kiekvieną kartą atidžiai

Kreditinei kortelei – 75-eri: kaip vienas išradimas pakeitė mūsų finansinius įpročius

Ar žinojote, kad vasario 8 d. švenčiame kreditinės kortelės gimtadienį? Šią dieną galime pažvelgti į šio išradimo istoriją ir tai, kaip jis pakeitė mūsų finansinį gyvenimą. Per daugiau nei 70 metų kreditinė kortelė tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Kaip ir kodėl – pasakoja „Luminor“ banko kasdienės bankininkystės vadovė Aušrinė Mincienė. Pirmoji kreditinė kortelė atsirado 1950 metais, kai JAV finansinių paslaugų teikėjai „Diners Club“ išleido kortelę, skirtą restorano sąskaitoms apmokėti. Tai buvo nauja finansinė idėja, sugalvota vienos vakarienės metu, kai verslininkas Frankas

Taip pat skaitykite