Vasario 21-ąją Jungtinės Tautos nuo 1999 metų yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena.

Nuo pat skirtingų kalbų paplitimo žmonės siekė rasti bendrą kalbą, kuria būtų galima susikalbėti atsidūrus bet kuriame pasaulio krašte. Tam buvo du būdai: paskelbti pasauline kalba kurią vieną iš egzistuojančių ar sukurti visiškai naują, dirbtinę. Pirmuoju atveju po pasaulį plačiau paplito anglų kalba, tačiau daugybė tautų nenori nusileisti ir bendrauti svetima kalba. Buvo bandyta kurti dirbtinę kalbą – esperanto. Tačiau ji, nepaisant to, kad lengvai išmokstama, nelabai paplito. Bendromis dirbtinėmis kalbomis galima laikyti simbolines kalbas: mimikos, tam tikrų gestų, kelio ženklų ir pan.

Šiais laikais kiekviena tauta siekia išsaugoti savo kalbą kaip vieną iš tautos ypatybių. Kalba – kiekvienos tautos mąstymo išraiška. Savo kalba tauta perteikia savitą pasaulio suvokimo būdą. Lietuvių kalbą buvo nuolat stengiamasi išsaugoti, ypač todėl, kad į ją kėsinosi Lietuvos užgrobėjai. Kai Lietuva priklausė Tarybų Sąjungai, lietuvių kalba perėmė daug slavizmų, jai išsilaisvinus, į kalbą ėmė plūsti angliški žodžiai. Kalbininkai juokaudami sako – „anksčiau rusenome, dabar anglėjame“. Jaunimas neretai priešinasi Lietuvos kalbininkų norui lietuvinti kuo daugiau iš užsienio plūstančių skolinių, šiuolaikinių terminų. Tačiau žinant Lietuvos praeitį, vertėtų labiau vertinti norą saugoti kalbą nuo išnykimo.