Šventojo Baltramiejaus diena Lietuvos kaime nuo seno žinoma kaip Gandrų išlėkimo diena (rugpjūčio 24 d.).

Žmonės tikėjo, kad gandras išsineša pavakarius, kurių nuo tos dienos šeimininkė šeimynai jau nebeduos, nes diena gerokai sutrumpėjo. Dar iki Baltramiejaus dienos pradėdavo rauti linus, baigdavo suvežti vasarojų. Jei rugpjūčio 24 d. šviesdavo saulė, buvo laukiama sauso rudens. Apie šį metą kaime būdavo pjaunamos avys. Kad kailis būtų tvirtesnis, kailinukai neišsišertų ir ilgiau nešiotųsi, reikėdavo sulaukti mėnulio senagalio. Šis laikas taip pat buvo tinkamas avių kirpimui. Veislei palikdavo avinukus, atsivestus per jaunatį.

Ruduo Lietuvos kaime būdavo vestuvių metas, todėl merginos šv. Baltramiejaus dieną užsiimdavo vestuvių burtais. Netekėjusios mergaitės iškasdavo duobę ir po kiek laiko žiūrėdavo, ką ras toje duobėje. Jei rasdavo voratinklį – reiškia, vestuves kels su ponu, jei skruzdėlę ar kitą vabzdį – ištekės už ubago. Norėdamos susapnuoti išrinktąjį, visą dieną badaudavo, tik vakare prieš miegą suvalgydavo nemirkytą silkę. Po lova pasidėdavo keturis šakaliukus taip, kad iš jų išeitų šulinys, į vidurį pastatydavo puodelį vandens. Jei susapnuodavo jaunikaitį, kuris paduoda atsigerti, vadinasi, tai būsimasis vyras.

Lietuvos miestuose apaštalo Baltramiejaus šventė turi gilią istorinę atmintį. Šventės išvakarėse Vilniuje 1595 metais įsikūrė pirmieji amatų cechai. Todėl šv. Baltramiejus laikomas amatininkų globėju.

Vikipedijos inf.