Po Kražiuose įvykusių žudynių daug kas teigia, kad pagrindinė problema – nesaikingas alkoholio vartojimas. Pateikėte klausimą, ar tai, apie ką dabar diskutuojama – kaip sumažinti girtavimą: uždrausti prekybą alkoholiu degalinėse, daugiau dėmesio skirti asocialioms šeimoms, auklėti jaunimą ir t. t. – ir yra tos priemonės, kurios iš tiesų padės išvengti panašių nusikaltimų.

Politologas, dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS

Manau, kad tai yra geriausios priemonės, kurias galime panaudoti trumpuoju laikotarpiu. Tačiau problemos, šiuo atveju, yra gilesnės ir vien draudimais jų neišspręsime.

Ilguoju laikotarpiu turėtų vykti giluminis švietimas bei ugdymas, psichologinių traumų gydymas. Bet, kaip žinia, mes neturime nei pinigų, nei specialistų, nei politinės bazės, kad tuo užsiimtume. O jeigu ir turėtume, tokių kampanijų vaisius matytume ne iš karto.

Noriu pabrėžti, kad ir draudžiant būtina  „neperlenkti lazdos“, nes jei visiškai uždrausime alkoholį, žmonės jo pasidarys patys, pirks iš Baltarusijos ir t. t. Taigi draudimas būtų tik iš dalies efektyvus.

Manyčiau, svarbu suvokti, kad draudimo tikslas nėra vien pagerinti statistiką, o įgyvendinti priemones, kad konkrečiu atveju konkretus žmogus negautų alkoholio ir po to neiššaudytų pusės kaimo. Lygiai taip pat, kaip ir dėl šaunamųjų ginklų, – apribojimai neužtikrina, kad nebūtų šautuvų. Siekiama užtikrinti, kad konkrečiu atveju konkretus maniakas neturėtų to šautuvo ir būtent tai išgelbėtų žmones…

Ir vis tik draudimai – tik simptomų lygmens sprendimai. Jei tik jais apsiribosime, ilgalaikių rezultatų neturėsime. Manau, šiandien aptariama problema nėra vien alkoholio vartojimo pasekmės. Bėda ta, kad žmonės nori svaigintis, kad užsimirštų, kad jiems neskaudėtų. Lietuviai, mano galva, yra traumuota tauta, sovietmečiu patyrusi daugybę smūgių. Jie buvo iš kaimų pervežti į miestus, priversti gyventi toli nuo žemės, toli nuo gamtos, toli nuo bet kokio tikėjimo… Kad įveiktų šoką, jie turėjo pasitelkti tam tikrus filosofinius, religinius ir vertybinius įrankius. Ne visiems tai sekėsi. O nesugebėjimas priimti smūgių vis labiau smukdo bei skaudina žmogų, didina norą užsimiršti, taigi – ir išgerti.

Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, manyčiau, reikia kurti vertybinę atsvarą – moralinę žmonių stiprybę. Kaip tai padaryti mūsų moderniomis sąlygomis, ko gero, niekas nežino.