2017 metų pradžioje buvusi ilgametė Gaidelių pradinės mokyklos mokytoja Monika Strazdienė šventė 95-erių metų jubiliejų. Likimas atseikėjo daug gražių metų, dovanojo gražią šeimą ir vaikus. Tuo teko įsitikinti kartu su Savivaldybės ir Šilutės seniūnijos atstovais apsilankius mokytojos namuose jubiliejaus dieną.

Monika Strazdienė su dukra Rasa ir žentu Henriku Lisausku

Į senąją Gaidelių mokyklą vedė vingiuotas apsnigtas kelias. Monikos Strazdienės namai glaudžiasi prie pušyno. Skardžiu lojimu šuo pranešė, kad kieme esama svečių. Iš automobilio pasipylė gausus būrelis – vicemeras Algis Bekeris, Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis, Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus, žiniasklaidos atstovai.
Svečius pasitiko pati 95-iametė
Paspaudusi atvykusiems svečiams rankas, senolė įdėmiai kiekvieną nužvelgė, tarsi norėdama prisiminti, kur jie matyti, o gal net pažįstami. Atidžiai išklausė sveikinimus. Socialinės paramos skyriaus vedėjas A. Šimelionis, sveikindamas jubiliatę garbingo jubiliejaus proga, prisiminė, kad ne kartą lankęsis Gaidelių mokykloje, kai darbavosi švietimo baruose.
Vicemeras pasidžiaugė gražiais jubiliatės metais, palinkėjo sulaukti ir šimto metų, kad dar ilgai vaikai, anūkai ir buvę mokiniai lankytų senolę. Įteikdamas gražią gėlių puokštę, seniūnas R. Steponkus pasveikino jubiliatę su labai gražiu gimtadieniu, palinkėjo sveikatos.
Įsitaisiusi ant savo mėgstamos kėdės, Monika Strazdienė mielai pasakojo apie savo gyvenimą: ,,Gimiau 1922 metais Alytaus rajone, Barčių kaime. Kai suėjo pusė metukų, tėvai persikėlė gyventi į Suvalkiją. Tėvelis ūkininkavo, mama šeimininkavo namuose. Šeima augino penkis vaikus – 3 dukras ir du sūnus. Mūsų vaikystė buvo labai gera. Tėvai rūpinosi mumis, mes galėdavo žaisti ne tik tarpusavyje, bet ir su kaimynų vaikais, iš kurių vienas vėliau tapo mano vyru. Tėvai rūpinosi, kad mes mokytumės“, – pasakojo M. Strazdienė.
Siekė mokslų
Vaišinantis žolelių arbata, Monika Strazdienė tęsė pasakojimą apie save: ,,Labai norėjau mokytis. Norėjau tapti mokytoja, nes labai mylėjau vaikus. Baigusi Kalvarijos progimnaziją, įstojau į Marijampolės mokytojų seminariją. Kai ją uždarė, mokslus baigiau Alytuje (Mokytojų seminarija, specialioji vidurinė mokykla, veikusi Alytuje 1941–1957 m.). Mokytoja išdirbau 40 metų. Esu gavusi Švietimo skyriaus bei Švietimo ir mokslo ministerijos padėkų.
Baigusi mokslus dirbau Marijampolės rajono Pamargių pradinėje mokykloje. Kai vyrą paskyrė dirbti į Klaipėdos rajoną, jau buvome susituokę, tad atvykome kartu. Mano vyras Kazys Strazdas buvo pirmasis pokario mokytojas Traksėdžių mokykloje. Joje mokėsi Rūdynų ir Lapalių vaikai, nes jų mokyklos buvo sudegusios per karą. Ir man teko dirbti Traksėdžių mokykloje. Vėliau persikėlėme į Juknaičius. 1950-1957 metais vyras vadovavo Juknaičių mokyklai. Nuo 1957 metų iki 1980-ųjų dirbome Gaidelių pradinėje mokykloje, kur ir gyvenome. Su vyru čia pragyvenome daugiau kaip 50 metų. Ir šiandien namas yra patogus ir šiltas. Šioje mokykloje mudu su vyru išdirbome per 20 metų. Buvo laikas, kai į dvi klases susirinkdavo 50 mokinių“.
Pasak buvusios mokytojos, labai patiko mokyti mažesnius vaikus: „Pasitaikydavo, kad mamos su vaikais ateidavo iš kito kaimo, vaikai atsisėsdavo man ant kelių ir prašydavo, kad neišvaryčiau. Su vyru mėgome savo darbą, mylėjome mokyklą. Stengėmės, kad niekas jos neniokotų, kai uždarė“.
Vis dar guvi M. Strazdienė pasakojo, kad labai džiaugiasi jos namus supančia gamta, kuri jai graži visais metų laikais. „Ir šiandien mėgstu laikraščius pavartyti, nuotraukas apžiūrinėti, nors smulkias raides jau sunku beperskaityti ir akys greitai pavargsta. Kartais ir televizorių dar pažiūriu. Ypač mėgstu žiūrėti laidą „Nacionalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“ su A. Bumblausku, patinka ir Zita Kelmickitė“, – atviravo buvusi mokytoja.
Vaikai ir anūkai
M. Strazdienė su vyru užaugino dukteris Rasą ir Viliją, sūnų Rimą. Turi 6 anūkus ir 3 proanūkes. Mūsų apsilankymo metu namuose sukosi dukra Rasa su vyru, kurie dažnai aplanko savo mamą. Rasa pasakojo, kad gražiausi prisiminimai iš vaikystės – tai kelionės prie Baltijos jūros.
„Dabar aš džiaugiuosi kiekviena diena, kiekviena akimirka. Mūsų kieme ypač smagu vasarą, kai galime pasimėgauti pirmuoju medumi, suneštu iš lauko pievų. Vasarą aplanko ir didelis džiaugsmas, kai vaikai ir anūkai atvažiuoja į svečius ilgesniam laikui. Kitu laiku taip pat liūdėti netenka, nes pasikalbame ir mobiliuoju telefonu, ir laidiniu. Džiaugiuosi išgirdusi, kad visi sveiki ir neturi didelių rūpesčių“, – paprastai ir nuoširdžiai pasakojo Monika Strazdienė.
Iš kiemo išėjome baltu keliu, nuo medžių krito lengvos snaigės. Su šypsena svečius išlydėjo 95-metė mokytoja Monika, visą savo gyvenimą atidavusi vaikams.
Birutė Morkevičienė