Kiek sveikinimų Motinos dienos proga atskries į Genovaitės Vyšniauskienės namus, galima tik spėlioti, nes ją sveikins ne tik jos užauginti ir dorais žmonėmis išauklėti vaikai. Visų švenčių proga savo buvusią mokytoją prisimena ir pasveikina po visą pasaulį išsibarstę mokiniai, kuriems ji buvo tarsi mama.

Žemaitė
Mokytoja Genovaitė Vyšniauskienė didžiuojasi savo žemaitiška prigimtimi – gimė ir augo Mažeikiuose, vėliau gyvenimas ją atbloškė į Vakarų Žemaitiją, gyvena paribio kaime Virkytuose (Švėkšnos sen.). „Žemaitė buvau, tokia ir likau“, – prisipažįsta pašnekovė.
Daugiau nei pusę amžiaus (54-erius savo gyvenimo metus) susiejo su mokykla. Gal todėl ir dabar ji kalba taisyklingai, tarsi per lietuvių kalbos pamoką. Tačiau su ja bendraujantieji neišgirsta pamokymų, nusistebėjimų, kad dabar viskas blogai, o štai anuomet…
Smulkutė, nedidelio ūgio, visą gyvenimą buvusi greita ir dabar ji nerymo prie lango, nuobodžiai skaičiuodama lėtai slenkančios dienos valandas. Noriai lanko vaikus, svetingai priima pas ją užsukusius, skuba į bažnyčią ar susitinka su kolegomis, yra aktyvi švėkšniškių „Tėviškės“ draugijos narė.
Jos galvą puošia gražios garbanos, primenančios vyšnios žydėjimą, o veidą – džiugi šypsena, tarsi bendrautų su labiausiai laukiamu žmogumi. Pravėrusiai jos namų duris Genovaitė Vyšniauskienė sudeda rankas lyg dėkodama Dievui ir nušvinta: kviečia į vidų, sodina prie stalo ir vaišina arbata su medumi. Šio gardėsio jos namuose netrūko niekada, kai dar buvo gyvas jos vyras, rūpestingai prižiūrėjęs bites.
G. Vyšniauskienės namuose – ideali tvarka. Virtuvėje ant palangės sudėti žodynai, kryžiažodžių žurnalai. Spręsdama kryžiažodžius ne tik dieną trumpina, bet ir tikrina savo atmintį, o atminties jai gali pavydėti net jauni. Prisimindama savo pirmą darbo vietą Tenenių pradinėje, vardija mokinius, pamena išskirtines jų charakterio savybes.
Pamaldi nuo vaikystės
Tėvams atsikėlus į Švėkšną, Genovaitė čia tęsė mokslus ir 1948 metais baigė gimnaziją. Buvo paskirta mokytojauti į Tenenių pradinę (dabar Šilalės r.). Nedidelė kaimo medinė mokykla buvo ir darbo vieta, ir namai. Pamena net mažiausias smulkmenas, pirmuosius savo mokinius, kurių viena, pasirodo, buvo šio rašinio autorės mama. Mokytoja ir pradinukus mokė, ir šventes organizavo. Susipažinusi su Česlovu netrukus sumainė žiedus. Susituokė per spalio revoliucijos šventę, liudininkais bažnyčioje buvo tėveliai. „Vyras buvo nepaprastai geras, teisybės „abrozdas“, – patikino Genovaitė.
Nuo vaikystės buvusi pamaldi, todėl bijodama, kad kas neužmatytų mokytojos bažnyčioje, dviračiu numindavusi į Pajūrio bažnyčią. Paslaptis netrukus išaiškėjo, todėl mokytoja buvo iškelta dirbti į Stemplių septynmetę, po kelerių metų – į Agluonėnus, Jurkaičių pradinę, o nuo 1957 metų dirbo Inkaklių pradinės mokyklos vedėja. Visus kaimus, kuriuose jai teko mokytojauti, mena tik geriausiu žodžiu. „Kokie geri žmonės buvo Teneniuose. Kai reikėjo išvažiuoti, verkiau…“ – rankas sunėrusi šypsosi moteris. Tą patį pakartoja apie Stemples.
Paveldėjo ilgaamžiškumą
Atskubantis birželis Genovaitei bus jau 84-as. Ji norėtų sulaukti 90-mečio, kaip ir jos mama. Ilgaamžiškumo receptų jos mama neturėjo, neturi jų ir Genovaitė. Valgiui nėra išranki, džiaugiasi, kad Šilutėje gyvenanti dukra ne tik lanko, bet ir nuolat skambina, rūpinasi ja, primena, kad gertų vandens, pasimatuotų kraujospūdį, kviečia nors per žiemą pagyventi mieste.
Supranta dukters rūpestį, bet patikina, kad ypač garbesnio amžiaus žmogui niekur nėra geriau kaip savo namuose.
Viena iš „Dainorių“
Mokytoja G. Vyšniauskienė gyvena buvusiame muitinės pastate, greta Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sienos. Pro jos langus matosi buvęs kalėjimas. Tik dabar jame ne sienos pažeidėjai, o malkos laikomos. Pradžiugina į duris pasibeldęs paštininkas, kuris atneša ranka rašytą laišką ar sveikinimą. Mokytoja saugo kiekvieną laišką. Tvarkinguose aplankuose sudėtos iškarpos iš „Pamario“ bei jo pirmtako. Rodo kolegės S. Skutulienės straipsnį apie Inkaklių „Dainorius“. Kolektyvas buvo vienas iš pirmųjų etnografinių ansamblių rajone, dainavęs ne kompozitorių sukurtas, o autentiškas liaudies dainas, kurių klausėsi įvairaus amžiaus klausytojai. Dar 1977 metais „Dainoriai“ atstovavo savo rajonui folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“, vėliau – „Baltika“, „Ant marių krantelio“.
Garsus lietuvių režisierius Henrikas Šablevičius sukūrė dviejų dalių dokumentinį filmą apie „Dainorius“. „Išėjome į pasaulį…“, – šypsosi G. Vyšniauskienė, prisimindama, kad šis filmas 1988 metais buvo vienas iš 15 atrinktų į tarptautinį kino festivalį Vakarų Berlyne. Filmus festivaliui atrinko patys festivalio organizatoriai. Genovaitė pasakoja apie kiekvieną kolektyvo narį, kurie jau atgulę smėlio kalnelyje. Anksčiau kapelius lankydavo visas būrys, o dabar – ji viena.

Laima PUTRIUVIENĖ