Petras AUŠTREVIČIUS,
Europos Parlamento narys

Baltarusijoje Prezidento rinkimai, „nevyniojant į vatą“, buvo bet kas, tik ne rinkimai. Sovietiniais laikais taip buvo vadinamas šis cirkas. Jeigu protestuotojai ar disidentai šį kartą nebuvo sumušti ir sukišti už grotų – ar tai demokratijos pergalė?

Normalių, demokratinių rinkimų rezultatai gali būti nuspėjami, bet ne užsakomi, kai „tautos vadas“ gauna bemaž tiksliai tiek, kiek pageidavo, ir, kaip teisingai pastebėjo apžvalgininkai, vos keliomis dešimtosiomis procento mažiau už V. Putiną Rusijoje. Ištikimybės ir politkorektiškumo vardan.

Nematau priežasčių, kodėl Vakarai ir Europos Sąjunga dabar turėtų įsitraukti į šį politinį cirką ir tapti to vienintelio pagyvenusio ir vis dar bandančio „linksminti“ dramblio prižiūrėtojais. Arba žiūrovais, plojančiais katučių.

Turiu omenyje ketinamas panaikinti sankcijas A. Lukašenkai ir jo artimiausiai aplinkai, t. y. apie pusantro šimto šio režimo atstovų bei rėmėjų.

Lietuvos užsienio politikos vairininkai, kalbėdami apie ES sankcijų naikinimo galimybę, praleido progą protingai tylai. Net cirko asiliukui aišku, kad Baltarusijoje per pastaruosius du dešimtmečius niekas nepasikeitė – kalbant apie pagrindines žmonių teises, galimybes laisvai reikšti nuomonę, teismus, spaudą ir politinio veikimo prielaidas.

Tarptautinės žmogaus teisių stebėjimo organizacijos savo ataskaitose pažymėjo, kad pastaraisiais metais dar labiau artėjama prie dugno. To negali pakeisti joks parodomasis politinių kalinių paleidimas rinkimų išvakarėse, nes tai buvo pasityčiojimas iš visų tų, kurie atsisakė eiti pakeliui su režimu ir už tai gavo ilgus metus kalėjimo. Tie žmonės, disidentai, įskaitant buvusius A. Lukašenkos varžovus praėjusiuose prezidento rinkimuose, iki šios dienos nėra ir tikriausiai nebus reabilituoti.

Jeigu Vakarai siekė ar norėjo savaip paskatinti Baltarusijos viršūnėles – tarkime, dėl Minsko derybų organizavimo ir tarpininkavimo bandant kalbėtis su V. Putinu, tikrai buvo galima rasti elegantiškesnių būdų, kaip tai padaryti. Dabar iš šalies galėtų atrodyti, tarsi Baltarusija žingsniuoja demokratijos keliu.

ES panaikinus sankcijas tiems, kas prisidėjo priimant sprendimus sodinant disidentus už grotų ar metai iš metų falsifikuojant rinkimus, bus žlugdomas kovojusių ir besipriešinusių tikėjimas bei kovos dvasia apskritai. Disidentai galėtų pasakyti šimtą argumentų, kur ir kodėl Baltarusijoje niekas nepasikeitė. Tačiau po visų šių spektaklių, po „cirko gastrolių“ tarptautinės politikos arenose kas jais betikės?