Sovietų sąjungos laikotarpis – tai era, kai trūko net paprasčiausių kasdienio gyvenimo prekių. Parduotuvių lentynos dažnai būdavo tuščios, o gauti maisto produktų ar buitinės technikos tapdavo tikru iššūkiu. Šis nuolatinis trūkumas gimdė savitą socialinį reiškinį – „blatą“ – neformalių ryšių sistemą, leidusią įsigyti deficitinių prekių per pažįstamus, apeinant oficialias paskirstymo grandis.

Kodėl trūko prekių

Deficito priežastys slypėjo pačioje planinės ekonomikos sistemoje. Valstybė kontroliavo visą gamybą ir paskirstymą, todėl prekės buvo dalijamos ne pagal realius žmonių poreikius, o pagal biurokratinius planus. Ši sistema lėmė, kad buvo galima gaminti kosminius laivus ir ginklus, tačiau trūko… tualetinio popieriaus, drabužių ar kokybiškų baldų.

Prekės pasiekdavo miestus netolygiai – Maskvoje, Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) ar Baltijos šalių sostinėse jų dar buvo galima gauti, o kaimo vietovėse galėjai rasti tik kai ko. Kai kurios deficitinės prekės, pasirodžiusios parduotuvėse, akimirksniu dingdavo – dažnai ne dėl tikrų pirkėjų, o dėl spekuliantų, kurie jas perparduodavo juodojoje rinkoje.

„Blatas“ – neoficiali ekonomikos sistema

„Blatas“ tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Tai buvo savotiška „antroji ekonomika“, pagrįsta pažintimis, paslaugomis ir mainais. Norėdamas gauti mėsos gabalą, rankšluostį ar televizorių, turėjai turėti pažįstamą pardavėją, sandėlininką ar direktorių. 

Sociologė Rūta Žiliukaitė pabrėžia, kad „blatas“ buvo morališkai dviprasmiškas reiškinys: žmogus tenkino savo poreikius kitų sąskaita, nors daugelis tai laikė visiškai normaliu dalyku. Šis reiškinys formavo kraštutinio individualizmo kultūrą – rūpintasi tik savo ir šeimos gerove, o dėl deklaruotų visuomeninių interesų niekam neskaudėjo galvos. 

Ką sunku buvo gauti

Aštuntąjį-devintąjį dešimtmečiais išskirtiniu deficitu buvo laikytos šios prekės: maisto produktai – kondensuotas pienas, rūkyta dešra, natūrali kava, kakava; buitinės prekės – indai, vaikų žaislai, kilimai, televizoriai; drabužiai ir avalynė – importiniai paltai, batai ar džinsai iš Čekoslovakijos ar Jugoslavijos; prabangos prekės – prancūziški kvepalai, fotoaparatai, muzikos centrai, geri baldai.

Dažnai net ir turint pinigų nebuvo garantijos, kad prekę pavyks įsigyti. Reikėjo turėti ryšių – kas nors turėjo „ištraukti“ prekę iš sandėlio ar „palaikyti“ ją po prekystaliu pažįstamam.

Kyšiai ir juodoji rinka

Kartu su „blatu“ klestėjo ir kyšininkavimas. Kyšiai tapo neatsiejama sovietinės sistemos dalimi – nuo smulkių paslaugų iki aukščiausio lygio. Už kelis butelius konjako galima buvo gauti butą be eilės, o už paslaugą sandėlio direktoriui – kilimą ar spalvotą televizorių.

Juodoji rinka veikė beveik atvirai: prekės, išneštos „pro galines duris“, buvo pardavinėjamos kelis kartus brangiau. Net oficialiai sovietinė valdžia, kovojusi su spekuliacija, realiai palaikė šią sistemą, nes ji padėjo palaikyti bent minimalų prekių judėjimą.

Svajonės ir „keturi laimės simboliai“

Sovietų žmogaus materialinės siekiamybės buvo apibrėžtos keturiomis vertybėmis: butu, mašina, garažu ir sodu. Turint šiuos keturis dalykus, laikyta, kad gyvenimas pasiekė pilnatvę. Tačiau, norint šiuos tikslus pasiekti reikėjo ne tiek darbo ar pinigų, kiek tinkamų pažinčių.

Deficito pasekmės ir paveldas

Deficitas ne tik ribojo vartojimą, bet ir keitė žmonių vertybes. Jis skatino nepasitikėjimą sistema, silpnino bendruomeniškumą ir formavo įprotį spręsti problemas neoficialiais būdais. Sociologai pastebi, kad „blato“ mentalitetas išlikęs ir šiandien – nors formos pasikeitė, tačiau pažinčių kultūra vis dar gaji.

Sovietų sąjungos deficito fenomenas nebuvo vien tik ekonominis reiškinys – tai buvo visos visuomenės gyvenimo būdas, kur pažintys, paslaugos ir kyšiai pakeitė rinkos dėsnius. Tai laikotarpis, kai svajonės apie dešros gabalą ar televizorių tapo tokios pat svarbios kaip šiandien svajonės apie būstą ar egzotinę kelionę. Deficitas formavo žmonių sąmonę, jų tarpusavio santykius ir net moralinius principus. Visa to palikimas jaučiamas iki šiol.

Pinigų muziejaus inf.