Prancūzijos pensijų sistema veikia panašiai kaip Lietuvoje, tačiau šalies vidutinės pensininkų pajamos jau lenkia dirbančių piliečių uždarbį. Kas lėmė tokį sistemos rezultatą? Ar toks scenarijus pritaikomas Lietuvai, pasakoja „Luminor investicijų valdymas“ vadovė Loreta Načajienė.

Prancūzijos pensijų sistema remiasi trimis pakopomis: valstybine pensija, privaloma papildoma pensija bei savanoriška privačia pensija. Valstybinė dalis skaičiuojama pagal geriausius 25 karjeros metus. Privaloma papildoma, kartu su darbdaviu kaupiama, pensija nustatoma vertinant visą uždarbio istoriją. O kaupti papildomai savanoriškuose privačiuose fonduose galima lygiai taip pat kaip Lietuvoje.

Lenkia vidutinį atlyginimą

Prancūzijos pensininkai, vyresni nei 65 metų, šiandien „uždirba” daugiau nei vidutinis šalies dirbantysis. Tai rodo „Financial Times” atlikta analizė. Pavyzdžiui, vidutinio pensininko pajamos 2022 m. pabaigoje siekė apie 1 626 Eur bruto per mėnesį, o šiuo metu jie gauna maždaug 2 proc. daugiau nei darbingo amžiaus gyventojai.

„Nors palyginimas „ant popieriaus“ neatskleidžia realios perkamosios abiejų pusių galios, jei pensininkai gyvena nuosavuose būstuose ir nemoka nuomos, nepatiria darbinių bei veikų išlaikymo išlaidų, jų gyvenimo lygis gali būti palankesnis nei dalies dirbančiųjų”, – sako L. Načajienė.

Dar daugiau, Prancūzijos vyriausybė teikia prioritetą pensijų išmokoms, todėl bazinė valstybinė pensija čia gali siekti iki 50 proc. žmogaus metinių vidutinių pajamų.

Išlaidos senatvei Prancūzijoje sparčiai auga: nuo 2001 m. pensijoms ir senyvo amžiaus sveikatos priežiūrai šalis pridėdavo apie 2,9 proc. punkto BVP (kaimyninių šalių vidurkis – kiek virš 1,5 proc. punktų). 2023 m. Prancūzija pensijoms skyrė itin daug – maždaug 14 proc. BVP.

Nepakanka rezervo negandoms atremti

Iš kitos pusės, dėl didelių valdžios išlaidų pensijoms ir gana ankstyvo pensinio amžiaus, Prancūzijos pensijų sistema šiuo metu susiduria su struktūriniu deficitu. Jį lemia senstanti visuomenė, mažesnis gimstamumas ir didėjantis pensininkų bei dirbančiųjų santykis. Šalyje vyrauja ir gana laisvos darbo bei pensijos derinimo taisyklės. Sulaukę pensinio amžiaus dalis žmonių gali ir gauti pensiją, ir dirbti toliau už atlyginimą.

„Tačiau ribotų pensijos rezervų lėšų valstybėje nebepakanka atremti tokiems veiksniams kaip recesija, staigi infliacija, emigracija ar pensijų indeksavimas. Tad vis dažniau tenka remtis bendruoju biudžetu arba skolintis. To rezultatas – šiandien Prancūzijos skolos ir BVP santykis yra trečias pagal dydį Europos Sąjungoje. Nusileidžia tik Graikijai ir Italijai. Tai beveik dvigubai viršija pagal ES taisykles leidžiamą 60 proc. ribą“, – aiškina L. Načajienė.

Anot ekspertės, visa tai sustiprina politinį jautrumą šalyje – bet kuri reforma Prancūzijoje sulaukia stipraus pasipriešinimo. Pavyzdžiui, 2023 m. pensijų reforma numatė laipsnišką pensinio amžiaus didinimą nuo 62 iki 64 m. Tai sukėlė masinius protestus visoje šalyje.

Net jei šiandien dalies Prancūzijos pensininkų padėtis atrodo gana gera, be nuoseklių korekcijų ateityje gali dar labiau augti našta biudžetui ir rizika ateitiems kartoms.

Ar toks scenarijus galimas Lietuvoje?

L. Načajienė teigia, kad reformuojant II pensijų pakopą Lietuvoje būtų galima pasimokyti iš teigiamų Prancūzijoje taikomos sistemos aspektų. Tačiau nereikėtų nuvertinti savarankiškai kaupiančiųjų indėlio.

„Ko iš to galėtų pasimokyti Lietuva? Pirmiausia, kad universalus automatizuotas pagrindinės ir privalomos papildomos pensijos derinys gali suteikti ilgalaikį stabilų finansinį pagrindą. Be to, reguliarus pensijų indeksavimas saugo nuo infliacijos. O solidarumo mechanizmai, tokie kaip minimalios garantijos ir papildomos išmokos mažina skurdą tarp senjorų. Tačiau sistemą žlugdo nuolatiniai deficitai, valstybės skolos, žemas vyresnio amžiaus užimtumas ir netikėtos reformos“, – tvirtina ekspertė.

Anot jos, Prancūzijos pavyzdys rodo, kad pensijų sistemos iššūkiu gali tapti sistemos tvarumas. Jis turi būti kuriamas iš anksto, atsisakant „vienkartinių” politinių gestų ir pereinant prie apsvarstytų bei duomenimis grįstų sprendimų.

„Šalies pensinis amžius turi būti siejamas su vidutine gyvenimo trukme. Pensijos turėtų būti indeksuojamos remiantis riba tarp infliacijos ir darbo užmokesčio augimo, o bet koks papildomas išlaidavimas leidžiamas tik laikantis fiskalinės drausmės ribų. Tokios taisyklės švelnina pokyčius, jei jų prireikia. Taip pat didina pasitikėjimą sistema ir leidžia planuoti pajamas dešimtmečiams į priekį. Šitaip senatvėje galime jaustis oriai gyvendami bet kokioje šalyje”, – pastebi L. Načajienė.

Ekspertė taip pat pabrėžia, kad vien valstybės sprendimų neužtenka. Norėdamas išvengti neigiamo Prancūzijos scenarijaus, kuomet pensijų sistemos tvarumas krenta tik ant mažėjančios darbo rinkos pečių, kiekvienas žmogus turėtų galvoti ir apie asmeninį finansinį saugumą. Derėtų kaupti papildomai, pavyzdžiui, antroje ar trečioje pensijų pakopoje.

Savarankiškas taupymas pensijai, investavimas ir ilgalaikis planavimas gali padėti užtikrinti ramią senatvę.

Šarūnas Kubilius