Sic eunt fata hominum (Taip susiklosto žmonių likimai)

Knygoje pateikti V. Mizero prisiminimai.

Knygnešių dieną, kovo 16-ąją, žemiškąjį kūną apleido kraštietis pedagogas, rašytojas Vytautas Mizeras (1931–2021), kuriam kovo 27 dieną būtų sukakę 90 metų. Birželio 26-ąją  minėsime Mažosios Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjo, poeto Mikelio Hofmano (1889–1921) 100-ąsias mirties metines. V. Mizeras gimė, kai M. Hofmanas buvo beveik prieš 10 metų iškeliavęs amžinybėn, o abiejų mirties datose matome tą patį skaičių – 21 ir šimtą metų. Šie matematiniai ženklai yra tik ledkalnio viršūnė, slepianti žymiai įdomesnius faktus, saitus ir, žinoma, gyvenimą, kupiną kūrybos, istorinių įvykių ir dramos.

Poetais gimstama, oratoriais tampama

Poetinis žodis ir minties raiška išlieta žodžių versme, suteikiant svarų retorikos įspūdį, vienija abu šviesuolius. Kūryba ir rašymas – neatsiejama jų gyvenimų dalis, tačiau klostėsi skirtingomis sąlygomis ir kryptimis.

Nors pirmieji M. Hofmano beletristiniai kūriniai išspausdinti 1910 m., tačiau jis kaip poetas debiutavo vėliau. Pasak profesoriaus Domo Kauno, jam trukdė sistemingo mokslo, lietuvių kalbos žinių stoka, nes vienintelė prieinama jaunuolio lavinimosi priemonė buvo savišvieta. Pradedančio  poeto mokytoju tapo laikraščio „Birutė“ redaktorius Jonas Vanagaitis.

M. Hofmanas slapyvardžiais Ateivis, Musaičių Mikelis, Kirtukas, Karklas paskelbė nemažai eilėraščių, prozos kūrinėlių, publicistinių straipsnių Mažosios Lietuvos spaudoje. Išleido tris eilėraščių rinkinius: „Jaunimo aidos“(1913, 1920), „Tėvynės garsai“ (1919), „Tarp audrų“ (1920). Jis rašė aktualiomis to meto Mažosios Lietuvos visuomeninio gyvenimo temomis. Kūrybai būdingi patriotiniai, gamtos ir meilės motyvai. Kai kurie M. Hofmano eilėraščiai tapo liaudies dainomis.

V. Mizeras – poetas ir prozininkas. Jis nuo 1985 m. leido įvairaus žanro knygas: apysakas, apsakymų rinkinius, romanus ir kt. 1997 m. pasirodė lyrinės prozos rinkinys „Kraitė“ (1997), knygutė vaikams „Tavo vaikai“ (2000), poezijos ir prozos rinkinys „Ilgesys ir atminimas“ (2003), sakmė „Akmenų byla“ (2004), knyga „Laisvi“, skirta spaudos atgavimo 100-mečiui (2004), eiliuotos pasakaitės vaikams „Žalio miško ašara“ (2005) ir kt. V. Mizero kūryboje svarstomos pedagoginės problemos, analizuojami žmonių likimai karo ir pokario sąlygomis. Didaktinių apmąstymų, esė, laiškų bei kitomis formomis perteikiami vaiko brandos pokyčiai, mokyklos atmosfera, dalijamasi pedagogine patirtimi.

Pedagogo V. Mizero veikla, įprasminusi M. Hofmano atminimą

M. Hofmano slapyvardis Ateivis, kuris reiškia atvykęs, atsikėlęs gyventi iš kitur, tiktų ir V. Mizerui. Jis gimė Vilkiautinio kaime, Varėnos r., mokėsi šio kaimo pradinėje mokykloje, vėliau – Merkinės ir Leipalingio gimnazijose, nuo 1948 m. dirbo pedagoginį ir kūrybinį darbą.

1949–1962 m. V. Mizero gyvenimas susietas su Šilutės kraštu. Šiuo metu jis ne tik dirbo, bet  ir siekė mokslo. 1955 m. neakivaizdiniu būdu baigė Šiaulių mokytojų institutą ir įgijo lietuvių kalbos mokytojo specialybę. 1962 m. įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, kurį baigė 1966 m., jau būdamas Darbėnų (Kretingos r.) vidurinės mokyklos direktoriumi.

1949–1959 m. dirbo Kivylių ir Bikavėnų (Šilutės r.) pradinių mokyklų vedėju. 1959–1962 m. vadovavo Jonaičių (Šilutės r.) aštuonmetei mokyklai (1955 m. Laučių pradinė mokykla pervadinta į Jonaičių septynmetę). 1961 m., padaugėjus mokinių, jis rūpinosi naujo mokyklos pastato su sporto sale statyba. Tačiau tolimesnį gyvenimą siejo su kitomis Lietuvos vietovėmis. V. Mizeras nuo 1971 m. tapo Elektrėnų vidurinės mokyklos direktoriumi. 1975–1991 m. buvo Elektrėnų 1-osios vidurinės (dabar „Ažuolyno“ pagrindinė) mokyklos direktorius. 1991–2002 m. dėstė lietuvių kalbą ir vadovavo muziejui, kuris tapo Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejumi.

Nors V. Mizeras išvyko iš pamario krašto, bet mokykla liko. 1999 m., minint pirmosios  Laučių kaime įsteigtos mokyklos 260-metį, mokyklai suteiktas Mažosios Lietuvos lietuvių poeto Mikelio Hofmano (Ateivio) vardas. 2009 m. ši švietimo įstaiga tapo Šilutės Pamario pagrindinės mokyklos Laučių Mikelio Hofmano skyriumi, kuris per kelerius metus dėl mokinių stokos likviduotas.

Istorinių-politinių aplinkybių verpete V. Mizeras knygoje  „Lašo kelionė stiklu: amžiaus šešėliai“ (2009) pasakoja apie vaikystės metus, gyvenimą ir pedagoginį darbą Žemaitijoje, nepraleidžiant ir naujos mokyklos, tuomet vadintos Jonaičių, statybų aplinkybių. Viskas pasakyta viena pastraipa: „Saulėnas nepamiršo pasidžiaugti nauja mokykla, padėkojo visiems, kurie rėmė statybą, dabar kartais pakiša petį, nes įsikurti nėra lengva. Tačiau esą ir tokių, kurie be priežasties ar kokio būtinumo iš pasalų seka, įtarinėja, net skundžia valdžiai, suversdami kaltę pirmiausia mokyklai, ypač jos vadovui, dabar jau ir partinei organizacijai?..“ (p. 211). Situacija susiklostė taip, kad šią mokyklą V. Mizeras vis dėlto turėjo palikti.

Politinės situacijos pinklėse pabuvojo ir M. Hofmanas, tačiau jo patirtis siejasi ne su sovietine ideologija, o su vokiečių valdžia. 1918 m. įsteigus Mažosios Lietuvos tautinę tarybą, jis subūrė Šilutės apskrities skyrių ir 1920–1921 m. buvo jo sekretorius. 1919 m. spaudoje energingai agitavo už Klaipėdos krašto sujungimą su Lietuvos valstybe. Palaikė ryšius su tuometiniais lietuvių visuomenės veikėjais Viliumi Gaigalaičiu, Kristupu Lekšu, Jonu Vanagaičiu, Didžiosios Lietuvos tautinės ir kultūrinės veiklos puoselėtojais. Vokiečių valdžios buvo persekiojamas.

Hofmano kapas. Akvilės Tamošiūnės nuotr., 2020 m.

Ar M. Hofmano amžinojo atilsio vietai gresia užmarštis?

Ilgą laiką H. Hofmano amžinojo poilsio vietą žinojo vietiniai, o vėliau ji tarsi įaugo į supančią augmeniją. 1979 m. apleistą poeto kapą, remdamasis vietos gyventojų liudijimais, surado prof. Domas Kaunas. 1980 m. Lietuvos kultūros ministerijos sprendimu šis kapas paskelbtas istoriniu paminklu. 1988 m. vietoje vandalų sudaužytos porcelianinės plokštelės pastatytas krikšto pavidalo ąžuolinis paminklas, sukurtas vilniečio skulptoriaus Gedimino Radzevičiaus. 1997 m. šios Metirkviečių kaimo (buv. Musaičių k., Šilutės r.) evangelikų liuteronų trečiosios senosios kapinės įtrauktos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (Metirkviečiuose iš viso yra net trys kapavietės ir jos visos yra šiame registre).

O kaip kapas atrodys rytoj?

Galima į šį klausimą atsakyti filosofiškai ir su palinkėjimu: dabartyje gerbkime praeitį, nes ji tvirtas pagrindas į ateitį. Prisiminkime savus šviesuolius, kad galėtume didžiuotis, kuo esame šiandien. Ir nepamirškime, kad ištartas žodis išnyksta, parašyta raidė išlieka (lot. vox audita latet, littera scripta manet).

Parengė Inga Tarozienė,

Bibliotekininkystės ir kraštotyros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė

Hofmano kapas. Akvilės Tamošiūnės nuotr., 2020 m.